Apie skausmą: jeigu jis nepakeliamas, tai atima mūsų gyvybę, o jeigu tęsiasi ilgai, tai yra pakeliamas; siela išsaugo savo ramybę, atsiribojama nuo jo, o vadovaujantysis pradas nepatiria nieko bloga. Kūno dalys, jaučiančios skausmą, tegu pačios, jeigu gali, praneša apie jį. (Markas Aurelijus)
Sielvartas, kurį atneša kūdikio netektis, yra vienas skaudžiausių, su kuo susiduria tėvai. Ši netektis yra kūdikio bei savo gyvenimo tikslo ir prasmės praradimas. Dažnai svarstoma kaip "tinkamai" išreikšti sielvartą, nes aplinkiniai o ne retai ir gydymo įstaigų personalas nežino, kaip padėti tiems, kurie neteko kūdikio, todėl tėvai dažnai savo sielvartą stengiasi nuslopinti, ignoruoti, sumažinti ir vengti jo.
Kiekvienas patiriamas sielvartas turi ilgus etapus, kuriuos perėjus atsiranda susitaikymas.
Pagrindiniai sielvarto etapai susideda pirmiausiai iš patiriamo šoko (kai nesuvokiama tai kas įvyko) ir neigimo to kas įvyko. Vėliau pradedama suvokti, kas įvyko, todėl gali kilti pyktis ir depresija. Tai etapas, kai ieškoma atsakymų kodėl taip atsitiko. Dažnai yra kaltinamai nukreipti į save, gydytojus, ligonines ar artimus žmones. Gedėjimo procesas baigiasi susitaikymu su netektimi ir jos įveikimu (kai pradedamas kurti naujas gyvenimas ar užsiimama nauja veikla).
Stipriausiai sielvarto požymiai pasireiškia iki šešių mėnesių nuo netekties. Taigi, po šešių mėnesių pagal tyrimus tarpe tėvų netekusių kūdikius, mažėja nerimo ir depresijos požymiai. Tačiau ar tai reiškia, kad tas skausmas išnyks? Ne, tai yra gyvenimo patirtis, kuri viena ar kita forma iškils atmintyje.
