Tiesiog noriu pasidalinti savo istorija, kartu ir išsipasakoti..
Liepos 23d rytas. Ir džiugu ir neramu. Jaučiu nestiprius sąrėmius. Džiaugiuosi, jau greitai susitiksim! Nenusėdžiu vietoje, tiek daug minčių,tiek daug jausmų. Ir visi jie tokie prieštaringi. Neapleidžia mintis ''kažkas negerai, kažkas ne taip'' , juk jau antra diena kaip nejaučiu mažylės judesių... Vis raminu save... Guodžiu, per paskutinį vizitą išgirstais gydytojo žodžiais: ''mažylė ruošiasi į šį pasaulį, todėl rami sau tupi pilvelyje, o ir vietos jau mažai smagiems pasispardymams''. Su vyru vis žvilgčiojam į laikrodį, fiksuojam laika. Sąrėmiai nereguliarūs, tačiau skausmas intensyvėja. Na, kada gi? Kada jau galėsiu skambinti į ligoninę? -Atvykstu! Gimdau! Valio!
Vakare skausmai retėja, einu miegot, tikriausiai gimdysiu rytoj...Liepos 24d rytas. Atrodo jog su mano prabudimu prabudo ir sąrėmiai. Oho! Skauda labiau nei vakar. Laikas tiksi, jau greitai 10val ryto, tuo laiku turiu vizitą pas gydytoją - eilinė nėščiosios apžiūra. Svarstau, ar jau skambinti i ligoninę, ar važiuoti pas gydytoją. Nusprendžiu - pas gydytoją pirmiau. Atvykstu. Kaip ir visada pirmiausia paguldo širdelės paklausyti.Apnuogintas dalus pilvukas, dozė lubrikanto... kažkodėl guliu ramiai, jokių minčių, jokio streso... Jau turiu išgirsti širdeles plakimą. Bet ne,tyla... Nereaguoju... Negali būti, negaliu tuo patikėt kas vyksta ir stebiu toliau. Gydytojas visa pilvą drebančiom rankom išvedžioja, tik gerai spustelėjus šone pasigirdo vos girdimas ūžesys. Ak... plaka! Ji plaka! Esu tokia rami ir tas ramumas toks stiprus, kad net jaučiuosi tokia tuščia ir bejausmė... Pasisakau, kad jaučiu sąrėmius. Gydytojas paskambina į ligoninę, kažką kalba, nelabai suprantu ką, paduoda kažkokį išrašą ir sako važiuoti i ligoninę - jau laikas.
Palieku kabinetą, einu koridoriumi... jame nei vieno žmogaus... tyla... einu lėtai...neskubu...jokių minčių...jokių jausmų...nebūtis... Įsėdu į automobilį, skambinu vyrui, sakau ''važiuok namo, važiuosim...'' Užstringa balsas, guzas gerklėje... prapliupsta ašaros... ''kažkas su širdele blogai'' vos išlemenu. Visą kelią lydi bauginanti tyla. Ligoninė, 8 aukštas, pasitinka gydytoja. Iškarto pradeda raminti ir ieško širdelės plakimo. Ir vėl tyla... Ir vėl nesureaguoju... Tik po kurio laiko, tarsi iš sapno prabudau ir pastebiu pilna palata prigužėjusią baltų chalatų ir girdžiu sakant ''man labai gaila, bet...'' akimirka sustoja ir toliau nebegirdžiu ką sako, šaukiu... verkiu ir klykiu... klykiu... springstu nuo ašarų... dustu....dustu nuo skausmo... Tą akimirką sustojo laikas, pasaulis išnyko, saulė užtemo, širdis išplyšo iš krutinės ir sudužo į milijoną gabalėlių... Baigėsi gyvenimas... Kodėl?! Kodėl man?! Už ką?! Kodėl, dukryte, taip pasirinkai?... Kodėl išėjai dar neatėjus?... Kodėl, mažute..? Praėjus šokui jaučiu kaip skęstu į nebūtį... jaučiu visišką tuštumą... prarandu savo kūną...nejaučiu jo...atrodo lyg nekvėpuočiau... atrodo lyg bučiau kažkur, bet ne čia... visiškai jokio fizinio ir dvasinio jausmo... tiesiog mėsa.
Po kurio laiko sugrįžau. Grįžau su kitais jausmais. Begalinis liūdesys, bet kartu ir pyktis. Pykstu, kad ji mirė manyje, pykstu, kad dabar, kai jau turėjau ją laikyti glėbyje, supuoti ir džiaugtis, ji ėmė ir paliko mus!
Pykstu, kad reikės ją negyva gimdyti. Visai to nenoriu! Prašau, išimkite ją iš manęs! Greičiau! Nenoriu jos savyje turėti! Nenoriu... Prašau...... Nenoriu jos....... Vakare esu visiškai išsękusi. Išsekusi nuo ašarų, nuo tuštumos, nuo sielvarto.Esu iškankinta sąrėmių, noriu ją stumti lauk greičiau, bet dar ne laikas, sako gimdysiu rytoj. Rytoj?!!! Kodėl? Aš noriu šiandien! Noriu, kad visa tai greičiau baigtųsi...! Gaunu dar vaistų, tarp jų ir migdomųjų. Sako reikia pailsėti, rytoj reikės daug jėgų.
Naktį lyg ir miegu lyg ir ne, girdžiu už durų šurmulį, tikras sujudimas, kartkartėmis vis išgirstu gimdyvių šauksmus... daug mažylių gimė tą naktį... bet manoji - ne... tyliai ramiai gulėjo pilvelyje...
Rytas. Ašaros. Tuštuma. Spengianti tyla... Užeina gydytoja, papasakoja veiksmų planą, nedžiūgauju sužinojus, kad galbūt viskas baigsis naktį. Visa diena atkentėti skausmus, kad naktį pagimdyti ir ryte tuščiomis išeit namo?... Nusimenu... Nuleidžia vandenis. Dabar turėtu veiksmas prasidėti natūraliai. O taip! Jis tikrai prasideda! Jaučiu ir net labai... Po kiek laiko patikrina. Reikalai pajudėjo, bet labai nežymiai. Nusprendžia, kad jau laikas gauti skatinamųjų ir nejautrą. Įspėja, kad negausiu didelės dozės, vis tiek turėsiu jausti.Dešimtys aparatų ir šimtai šlangučių... ir visa tai man... Baisu... labai baisu... Guliu ant šono, bijau net pajudėti... Skausmas aštrėja, dažnėja ir ilgėja. Esu vėl išsekinta, visai be jėgų... Staiga nežmoniškai suskausta ir aš palūštu, apsikabinu vyrą ir imu verkti... Daugiau nebegaliu... kodėl taip skauda... aaaa! kooodėėėėl taip skaudaaa?... Sunerimusi gydytoja klausia, ar jau noriu stumti. Ir staiga tas jausmas, Taip! Aš noriu stumti! Pakviečiama pagalba ir veiksmas prasideda. Viena karta stumiu, antra,trečia... jaučiu kaip galvutė keliauja gimdymo takais. Aptemęs protas,nieko nesuvokiu, nesuprantu ar skauda. Labai sunku, bet labai stengiuosi,stengiuosi iš visų jėgų, noriu, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Paskutinis stumtelėjimas ir JI gimė! Verkiu... Verkiu, nes viskas baigta... Nes baigėsi net neprasidėjus... Girdžiu kaip vyras balsu verkia,jaučiu kaip visas dreba...
Sako JI labai graži. Noriu JĄ pamatyti. Pakelia mažą, suvystytą kūnelį. O Dieve! Tikrai, kokia JI graži! Ji nuostabi! Mano maža dukrytė... Tiesiu rankas į ją, glaudžiu prie krutinės... kokia ji graži, nuostabi, tobula! Maža pupsinti nosytė, dailiai išriestos apvalios ausytės, putlios minkštos lūpytės, tvirtai užmerktos akytės... maži maži pirštukai... ir delniukas toks mažas, kad mano pirštelis apima jį visą, trumpučiai minkštučiai plaukiukai, keista - vario spalvos. Kokia tu rami ir tyli guli mamytės glėby... Mano angelėli... Neverkiu, man nebeskauda, aš netgi laiminga! Esu pakylėta. Man taip gera į tave žiūrėti... Kūną užlieja šiluma, atitrūkstu nuo visko kas mus supa, nieko negirdžiu ir nematau, tik tave matau, tik tave jaučiu... Man taip ramu širdelėje, juk tu šalia... Mažute, kokia tu graži! Tu tikras angelėlis! Labai tavęs pasiilgstu... Noriu vėl ir vėl ,mažute, laikyti glėby... Noriu glostyti... bučiuoti... žiūrėti į švytintį veiduką... laikyti tavo mažą mažą rankytę... Ačiū, nors už trumpą galimybę tave pamatyti. Dukryte, visada tave prisiminsiu... Tu, mane šildai, nors ir nėra tavęs šalia... Noriu visoms mamoms palinkėti stiprybės netekties akimirką. Neužsisklęskite savyje, dalinkitės savo skausmu, jausmais ir išgyvenimais. Neatstumkite,priimkite aplinkinių užuojautą, norą padėti. Suprantu, mums atrodo, kad tik mes taip stipriai kenčiame, kad niekas nesupranta mūsų skausmo. Tačiau tai netiesa, žmonėms taip pat skauda, jie jaučia ir supranta mūsų kančią. Linkiu drąsos planuojant naują gyvybę. Vilties, tikėjimo ir kuo daugiau teigiamų emocijų laukimo metu.
p.s Istorijoje neminima, bet vyras visą laiką buvo šalia, palaikė, guodė,glostė, laikė už rankos. Kartu verkėm, šluostėm vienas kito ašaras,gedėjom, kalbėjom ir tiesiog tylėjom... Esu be galo jam dėkinga už tai!
Jolita