Vienos iš tinklapio skaitytojos laiško:
"Laba diena, rugpjūčio 15 dieną man buvo atliktas valymas dėl nesivystančio nėštumo. Verkiau, kad praradau vaikelį, jam turėjo būti 10 savaičių, o echoskope tematė vos 6 savaites ir tuščią gemalinę puslytę. Man buvo labai skaudu, kad artimieji ir pažįstamieji į tai žvelgė labai abejingai, maždaug "nėra ko čia verkt, viskas bus gerai, bus dar tų vaikų, juk tai buvo tik gemalėlis", o man skaudu. Visko buvo, save kaltinau, vyrą kaltinau, artimuosius, pykau ant nėščiųjų "kodėl joms gerai, o man ne". Nėštumas buvo antras. Dėkoju Dievui turiu 7 metų sūnų dar, šiandien jis visas mano džiaugsmas, tačiau jo užkrauti savo pergyvenimais nenoriu, per sunku būtų vaikui. Lankausi pas psichologę, daug kalbamės, padeda. www.tevu-darzelis.lt temoje apie nesivystantį nėštumą kartais parašau savo nuomonę. Dau moterų rašo, kurios net būna niekaip pirmojo vaikelio nesusilaukia, vis persileidžia. Man tik užkliuvo tai, kad kai kurios vos spėjusios patirti persileidimą vėl skuba planuotį naują nėštumą neišgyvenusios skausmo. Man atrodo natūralu palaukti, išgedėti, o ne vėl pulti nespėjus atsigauti. Na kiekvienas žmogus skirtingai mąsto. Kartais beskaitant forumą atrodo, kad daugelis moterų tarsi pakvaišusios stebi ovuliaciją testų pagalbą, matuoja bazinę temperatūrą, o kaip paskui pergyvena jai kas ne taip, juk tai įtampa, stresas. Aš už tai, kad nereikia pulti, kaip išprotėjus vėl nespėjus išgyventi sielvarto. Aš buvau pakvaišusi, skaičiau daug dėl ko įvyksta persileidimai, bet paskui apsiraminau, juk visa tai įtampa. Labai gerai yra pasakyta psichoterapeutės Genovaitės Petronienės, kad pradžioje prieš planuojant reikia suvokti motyvus kam reikalingas vaikelis, ką jis duos, ką jis pakeistų, o ne planuoti vaikelį norint sau kažko, pagerinti santykius su vyru ar finansinę padėtį(bėja tokie buvo mano motyvai). Supratau, kad atvirkščiai vaikelio planavimui reikalingi du mylintys žmonės, kad būtų gera atmosfera santykiuose, kad vaikelio negalima laikyti priemone, tikslu problėmoms spręsti. Supratau, kad labai svarbus yra tvirtas apsisprendimas, visiškas tikrumas, kad geriau kai nėra baimės, abejonių, vidinių ir tarpusavio konfliktų. Na ir žinoma kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Štai tokia mano istorija, kuria norėjau pasidalinti."