Gajos istorija
Tai buvo pirmas nėštumas – planuotas, lengvas, džiaugsmingas. Pirmas ne tik mums, bet ir visai giminei. Ruošiausi vaikelio atėjimui atsakingai. Džiaugsmingai laukėme artėjančio įvykio, kuris turėjo atsitikti 2012 birželio mėnesį. Mėgdavau vakare mažylei (o slėpėsi labai ilgai, iki paskutinės dienos) duoti paklausyti klasikinės muzikos – oi kaip ji tada šokdavo pilvelyje, reikalingus pusvalandžio judesius per penkias minutes suskaičiuodavau!
Buvo 36 savaitė, kai staiga vieną naktį įsitikinau, kad pradėjo bėgti vandenys. Apie trečią pažadinau vyrą ir pasakiau, kad tikriausiai reikės važiuoti. Kol laksčiau iš kampo į kampą rinkdama daiktus kelionei (dar nieko nebuvau sudėjusi), jis dar sėkmingai nusnaudė virtuvėje. Jokių sąrėmių, nebent vos vos juntamas maudimas, taigi jokios panikos nejutau, tik džiugų susijaudinimą – prasidėjo! Po valandos išvažiavome, buvo gegužės 17 ankstyvas rytas, saulė jau pakilusi, medžių žaluma tokia ryški, ryto vėsa maloniai gnaibė odą. Mus pro langą nustebusi pamatė anyta, palinkėjo sėkmės.
Atvažiavus į gimdymo namus, ramiai susitvarkiau dokumentus, patikrino sąrėmius – yra – ir į gimdyklą. Nepasisekė mums tada, naujos gimdyklos dar buvo neįrengtos, teko apsistoti baisokose, šaltose, nejaukiose patalpose. Bet ne tas tada rūpėjo. Pamenu, stoviu su daiktais gimdykloje ir galvoju: „Ką, viskas? O kas dabar?..“ Jokių sąrėmių nejaučiu, belieka laukti. Vyras dar išvažiavo į darbą, likau viena su knyga. Kol sąrėmiai neįsismarkavo, ramiai skaičiau (gerai pamenu, Haruki Murakami IQ84 ), gydytojas net juokavo – kad visos moterys taip ramiai gimdytų!
Galų gale, po 10 valandų nuo atvažiavimo, lipam ant lovos – veiksmas prasidėjo. O jausmas... Nepalyginamas su niekuo. Nors sako, kad stūmimo metu jau nebeskauda, net nežinau, kaip tai apibūdinti... Laimei, netrukus ant krūtinės laikau savo šlapią mažą dukrytę. Oho kaip ji verkė! Nemaniau, kad tik gimęs žmogutis gali TAIP garsiai verkti! Gauna 10 balų, akušerė bando parodyti, kaip duoti krūtį – neima, verkia. Vis paniurna, paknirzena net praėjus porai valandų (visą tą laiką praleidome gimdykloje, savo tėvams paskambinome ir pasveikinome mažylės verksmu). Atėjęs gydytojas su neonatologe apžiūri dukrytę ir dėl to jos skundimosi paima stebėjimui.
Keliaujam į palatą. Jaučiuosi baisiai pavargusi, jėgų nėra net ant kojų pastovėti. Laiminga informuoju drauges, vyras nuperka pyragėlį pasiskaninti. Labai noriu nueiti aplankyti dukrytės, bet jėgų nėra, vyras protina – pailsėk, gydytojas liepė nesikelti. Užmigusius pusę pirmos nakties pakelia atėjusi neonatologė. Pasirodo, reikalai prasti, mažylei tik blogėja, gydytojai negali suprasti, kokia bėda. Prašo leidimo vežti į Santariškes. Šoko būsenoje sutinkame ir vėl liekame vienu du palatoje...
Tada pirmą kartą kartu verkėme... Net nežinau kodėl, gal iš baimės. Nes blogai juk negali būti! Mažytė gimė tokia stipri, tokia sveika! Tada pirmą kartą meldžiausi... Nesu tikinti, melstis nemoku, tad vis kartojau tą pačią mantrą: „Dieve, suteik jai stiprybės“. Sutarėme, kad tikrai duosime anksčiau numatytą Gajos vardą – kad būtų stipri ir gyvybinga.
Deja, maldos liko neišgirstos... Anksti ryte atėjusi neonatologė trumpai pranešė: „Labai apgailestauju, jūsų mergytė mirė...“ Žodžių nėra apibūdinti ką jautėme tada... Pirma mintis „NE, to negali būti!“ Iš pradžių neigimas, paskui neviltis, netikėjimas, skausmas... Negaliu apsakyti visos paletės be galo stiprių, niekada nepatirtų jausmų! Niekada, niekada nelinkėčiau niekam to patirti... Kai miršta suaugęs žmogus, tai viena. Kai miršta naujagimis, tai neapibūdinama... Jam buvo skirta gyventi, kodėl jis turėjo mirti taip greitai? Kodėl mums teko ši lemtis? Ar ką nors darėme ne taip? Juk viskas buvo taip gerai!..
Iš ligoninės išsiprašiau kitą dieną. Negalėjau girdėti kitų naujagimių verksmų, matyti laimingų mamų... Negalėjau žiūrėti į tėvus, stumdančius vežimėlius prie namų, tuščią lovelę kambaryje... Gydytojas davė raminančių vaistų, todėl pirmos dienos buvo tarsi prislopintos, neryškios. Mama bandė atkalbėti nuo dalyvavimo Gajos laidotuvėse, bet aš privalėjau. Negalėjau kitaip. Tik neradau jėgų paskutinį kartą pažvelgti į dukrytę, tarsi pro rūką mačiau tik mažą baltą karstelį...
Esu be galo dėkinga savo vyrui. Už stiprybę ir palaikymą, supratimą ir buvimą kartu. Žinau, jam irgi buvo be galo sunku... Galbūt nepaskęsti sielvarte jam leido nuolatinė veikla – iškart po mirties rūpintis teisiniais dalykais, popierizmu. Tarsi numačius iš aukščiau, Gajos gimimo diena buvo paskutinė jo senajame darbe, iškart po to naujas įtemptas darbas leido užsimiršti. Esu dėkinga tėvams už pagalbą organizuojant mažytes laidotuves. Ir savo močiutei, kad apsiėmė mane globoti porą savaičių po netekties, kad vyrui išėjus į darbą nelikčiau viena namuose. Viskas man tada buvo paskendę rūke...
Kai pasižiūriu į save iš šalies, man labiau buvo gaila savęs, o ne išėjusios dukrytės. Kad ir kaip tai egoistiškai skambėtų... Supratau tai ir tada. Paguoda buvo ta, kad mažytė ilgai nekentėjo. Jos mirtį priėmiau kaip būtinybę – tai turėjo atsitikti. Juk daug labiau neišnešioti kūdikėliai taip pat gimsta su įgimta infekcija ir ją įveikia. Mažiukai gali išgyventi ir su daug didesnėmis problemomis. O Gaja neišgyveno. Vienintelė mintis ir paguoda – kad taip turėjo būti. Gal toks jos (ir mūsų) likimas, gal jos vienintelė užduotis iki tikslo pasiekimo buvo tik gimti, gal tai numatyta iš aukščiau. Ne mums žinoti, todėl susirandame sau tinkamiausią pateisinamą priežastį. Keista, bet jos mirtis leido man atrasti Dievą, įsitikinti Jo buvimu. Nors katalike netapau, bet Gaja man tarsi įrodė, kad Jis yra. O viena draugė, sužinojusi apie mano netektį, kaip tik atsisakė Dievo, nors iki tol buvo tikinti... Tik kiti įvykiai gerokai vėliau paskatino ją vėl atsigręžti.
Kas buvo sunkiausia gyvenant PO? Jausmas, kad esu vienintelė pasaulyje. Kad visi gimę vaikai gražiai gyvena su savo tėvais, kad netektis, ypač vaiko, yra tabu. Internete buvo galima rasti šiokios tokios informacijos, netektį išgyvenusių tėvų forumų, bet nieko konkretaus, sistemingo (bent jau lietuvių kalba). Visi mūsų vengė. Arba išvis vengė matytis ir bendrauti, arba bent jau liesti šią temą. Tiek draugai, pažįstami, tiek ir giminės. O man taip norėjosi išsipasakoti, išsilieti, pamatyti, kad ir kiti yra pergyvenę šį skausmą – ir gyvena toliau. Kapinėse pradėjau skaityti gimimo-mirties datas ir tikrai savo kely radau bent kelis kūdikių kapelius. Tai man teikdavo šiokią tokią paguodą. Skaičiau, kad kažkur Rasų kapinėse yra vadinamas Angelų kalnelis, kur tėvai laidojo savo vaikus...
Reikėjo gyventi toliau. Vyras paskendęs naujam darbe, aš viena namuose. Teko prasimanyti veiklos, kad negulėčiau lovoje gailėdama savęs. Padėjo susirašinėjimas su panašaus likimo moterimi, kurią radau perskaičiusi jos labai šviesų straipsnį apie vaikelio netektį. Ėmiau savarankiškai mokytis naujos kompiuterinės programos, netgi gavau keletą užsakymų. Dienos prabėgdavo prie kompiuterio, bet tai padėdavo užsimiršti, jaustis veikliai, kažko besimokančiai, siekiančiai. Kai grįžau į darbą, mano istoriją žinojo tik keli žmonės. Juk nepasakosi visam kolektyvui, kurio daugumą pažįsti tik iš matymo... Todėl labai skaudindavo nuolatiniai klausimai „Kaip vaikelis? Kaip auga?“ ir panašūs. Bet pasakoti kiekvienam sutiktam nebuvau pasiruošusi, tai buvo labai intymu, asmeniška, skaudu. Todėl tik išsisukdavau trumpais atsakymais.
Po pusės metų nutarėme vėl bandyti laimę. Šį kartą visą laiką persekiojo baimė. Nuolat prašiau Gajos: „Globok ir saugok mūsų kūdikėlį, būk jo angelas sargas“. Antroji dukrytė, pati pasirinkusi sau vardą Saulė dar pilvelyje, gimė sveikutė, be komplikacijų. Auga rami, labai mažai verkia ir kasdien pateisina savo vardą. Dažnai įsitikinu, kad ji tikrai turi savo angelą sargą (nebūtinai tai Gaja), tarsi kažkas akivaizdžiai saugo nuo nelaimių.
Antras vaikas nepakeis pirmojo, neištrins jo prisiminimų. Nuolat gyvenu su savo mažąja dukryte širdyje, lankom jos kapelį, ant kurio pavasarį, kaip tik per jos gimtadienį, taip gražiai sužydi gėlės... Kai Saulytė paaugs, papasakosim jai apie mažąją sesytę. Bet reikia gyventi šia diena. Reikia mylėti dabar. Skausmas sumažėja, prisiminimai lieka ir netrukdo dabartiniam gyvenimui.
Noriu padėti kitoms šeimoms, išgyvenančioms netektį. Jūs nesate vieni! Daugybė žmonių patyrė šį skausmą, nors jis Jums – toks vienintelis. Skaitykite panašias istorijas, verkite ir pamažu atsistieskite iš vidaus. Viskam reikia laiko... Tik nemažai vandens nutekėjus, atsiranda jėgų apie savo patirtį šnekėti ramiai ir pasidalinti ja. Ieškokite, kas jus sustiprina, padeda užsimiršti, bet nepaslėpkite savo skausmo giliai viduje. Išgyvenkite jį. Laikykitės vienas kito. Remkitės į panašią patirtį turėjusius žmones. Vieną rytą nušvis saulė... Ir viltis vėl apsigyvens širdyje.
Lina, 2015 vasaris