Kai sužinojau,kad Tu būsi mažytė gyvybė manyje - nemeluosiu, buvo didelė staigmena ir mažytis šokas... Tai ne aš nusprendžiau, kad Tu gyvensi. Ko gero tai Dievas nusprendė! Į šį pasaulį turėjai ateiti 2015/11/12 ... Emocijos kartojosi įvairiausios, bet kai pradėjai spurdėti mano ankštame pilvelyje viskas pasikeitė. Tokia buvau kvaila ir neteisi, kai slapčia tikėjausi berniuko ,o Tu buvai pasiruošus mane nustebinti! Pradėjau svajoti, kokia Tu busi graži ir garbanėle... Pirkdama kiekvieną rūbelį negailėjau nieko, juo labiau emocijų. Turėjai būti mano pirmagime ir viskam ruošdamasi atidaviau visą save. Užsakinėjau taupyklę su varduku, pakabukus, skarele ant kaklo. Norėjau ,kad būtum ypatinga! Gražiausia buvo tavo pagalvėle su garbanota mergaite ir tavo varduku. Tokia gražią tave ir įsivaizdavau! Kai aplankydavo blogos mintys ir liūdnos emocijos visada galvodavau apie Tave! Kad Tu busi mano ta šviesa, mano gyvenimo spindulys ir prasmingiausias tikslas. Svajojau būti gera mama, geriausia Tavo draugė, patarėja, užuovėja! Kalbėdavomės su Tavim dienomis, duše, prieš miegą... Buvau net suplanavus tavo pirmąsias Kalėdas ir pirmąjį Tavo gimtadienį! Kokia tu būsi jau didelė, kokį tortą užsakinėsiu ir kokia suknele tave papuošiu! Buvai be proto laukiama! Kai prasidėjo pirmieji sąrėmiai aš vis stengiausi sulaukti to momento, kada mes susitiksim... Keturios dienos siuntinėjimai iš ligoninės namo ir nežinia... Daktarai teigė, jog reikia palaukti. Kad gimda per mažai atsivėrusi, kad reikia sulaukti duoto pernešiojimo termino tada galėtų skatinti gimdymą vaistais. Tą padaryti mano prašymu arba operuoti atsisakė tvirtindami, jog viskas gerai reikia laukti. Tu jau gyvenai savaitę ilgiau nei buvo nustatyta,manau labai nekantravai kada galėsi susitikti su manim, todėl judėjai ypač aktyviai. Jausdama Tave aš buvau ramesnė. Ketvirtąja diena aš nerimaudama prašiau mus apžiūrėti, teigė neturintys laiko ir simptomai esą normalūs. Bet manau mano širdelė jautė nerimą, todėl nelaukus teigiamo atsakymo atvykti,nuvaziavau...2015/11/20 Daktarei neradus tavo judesių ir garso aš klausiau jos kodėl negirdžiu Tavęs! Kelios minutes laukimo, neramus akušerės veidas, atvažiuojantis į palatą echoskopo aparatas ir viltis sužinoti kas bus toliau. Geriau būčiau to nesužinojus ir neišgirdus niekada... Ramus ir pikti veidai angliškai tardami žodžius, kad Tavęs jau nėra tiesiog apgailestavo, kad pavėlavo. Bet man tai buvo nei suvokiama nei suprantama. Pirmas klausimas iškilęs mano galvoje buvo - ''Už ką man? '', ''Kodėl? ''... Turbūt niekada nesurasiu šių atsakymų. Iškviestas antras daktaras turintis patvirtinti antrą kartą to paties, suteikė man vilties... Galbūt klaida, galbūt kažko nepamatė, galbūt apsiriko. Net klausydama jų paklausiau gal Tu dar gyva? Deja, antrą kartą išgirstas atsakymas atrodė man nelabai girdimas, o tuo labiau protu pripažintas. Manau buvo laiko tarpas kada aš nenorėjau girdėti ir suprasti, kas vyksta aplink mane. Pupsojantis pilvukas man jau smelkė tokia šlykščia tuštuma. Pagalvojau, kad aš nebeesu mama ir aš tokia tuščia kaip žmogus, asmenybė, siela. Buvau labai neteisi, nes aš esu ir visada būsiu tavo Mama. Po 11valandų laukimo cezario operacijos minčių buvo visokių. Gulėdama toj lovoj aš dar tikėjausi, kad jie tiesiog tave išims gyvą mergytę... Likus viena parvežta į palatą jaučiausi ko gero bjauriausiai savo gyvenime. Daug gimusių vaikučių koridoriuje verkė, o Tu nebe... Net paklausta ar norėsiu Tave matyti aš pasakiau : Ne! Po pusdienio ašarų ir blogiausių minčių aš supratau, kad noriu Tave matyti! Tu buvai mano gyvybė, mano kraujas, mano prasmė. Kurios negaliu atstumti, atsisakyti. Būčiau daugybę klausimų sau uždavinėjus : kokia Tu? kaip atrodei?... Ir mes susitikom. Buvai gražiame lopšy, aprengta nertais rūbeliais. Tavo miegas manyje keletą minučių sėjo kažkokią baimę. Visų pirma paliečiau tavo rankytes, kojytes. Ir man nebuvo baisu tik norėjau, kad laikas sustotų, kad Tu pabustum iš to šalto miego. Nuėmus kepuraitę pažiūrėjau į tavo plaukučius... Manau ir būtum buvus juodaplauke garbanelė. Uždėta man ant rankų gulėjai tokia graži ir mažytė! Tada pirmąkart mes pasisveikinom ir atsisveikinom bučiniu. Mamos ir dukros! Ir šitą susitikimą aš visą gyvenimą nešiosiu tiek savo širdy, tiek atminty... Liksi man brangiausia ką kažkada turėjau! Ir mes išsiskyrėm... Tu iškeliavai tyrimams, o aš po kelių dienų namo gydymui. Labiausiai skaudėjo širdy, kurios išgydyti jau niekas negalėjo. Tu atsiradai savaitę prieš gimtadienį, mėnesį prieš Kalėdas. Tu ne tik buvai, bet ir esi mano Gyvenimo Dovana! Kelias dienas prieš šventes aš atnešiau tau meškutį, kurį norėjau Tau padovanoti, kad danguj nebūtum tokia vieniša! Labai gaila bet man nebeleido Tavęs pamatyti ir įteikti šią dovanelę! Tik pabučiavus meškutį perdaviau, kad mama tave labai Myli ir pasakiau Sudie! Kučių išvakarėse vyko kremavimas. Kučių ryta jau buvai su manim mažoje dėžutėje. Tu esi mano vienintele nesibaigianti meilė ir stiprybė! Kai man labai skauda kartais aš pažiūriu į dangų ,o suradus jame ryškią žvaigždutę Tikiu, kad ten Tu Mano Angelėli! Kad tu mane saugosi, vesi teisingu gyvenimo keliu ir neleisi pasiduoti! Visos svajones kuriomis buvau apipynus tavo laukimą sudužo į milijoną mažyčių gabalėlių! Galbūt jas surinks ateity tavo būsima sesutė ar broliukas. Bet sudužęs daiktas ,kad ir suklijuotas niekada nebūna kaip naujas! Tu buvai mano pirmas potyris, pirmieji tavo judesiai... Viskas buvo pirmąkart ir manau neatkartojama. Ieškojau priežasčių kodėl nesugebėjau tavęs išsaugoti, kodėl Tu buvai taip arti ir atsidūrei taip toli ,kad nebegaliu Tavęs susigrąžinti! Jei tai vadinama likimu tai jis labai neteisingas... Kada nors iš tuščio glėbio ir sudraskytos širdies gimęs skausmas Tikiu pavirs stiprybe, meile tavo broliukui ar sesutei ,bet Aš niekada Tavęs Nepamiršiu mano Garbanėle! Auginsiu Tave savo mintyse ir širdyje! Tu esi ir busi ten kur prasidėjo Tavo trapus gyvenimas -po mano krūtine! Žiūrėdama į mažus, gražius vaikučius aš džiaugiuosi , o giliai širdyje ir jaučiu neapsakoma apmaudą. Nes turėjai vaikščiot tarp jų. Įsivaizduoju visada Tave kokia tu būtum dabar, po mėnesio , po metų, po daugelio metų! Visada svajojau, kad grįžus iš darbo sulauksiu Tavo apkabinimo, mažom rankytėm įsikibsi man į koją ir švepluodama man sakysi, kad labai manęs laukei ir kad labai mane Myli. Kaip tavo garbanotus plaukus išmoksiu pinti gražiausioms kasytėm! Kiekviena slapta svajone virto mano ašarom... Bet Tu suteiki man vilties - Mes būsim kartu visada, nuo pradžios iki pabaigos! Ilgiuosi Tavęs Ir Myliu visą širdimi. Atleisk už visas mano blogas mintis ir padarytas klaidas. Išmokyk mane tos stiprybes kurią turėjai pati kovojant iki paskutines minutes. Būk šalia kaip buvai ir esi dabar! Aš stipriai, stipriai Tave apkabinu ir bučiuoju mano gražuole Tia!
Ingrida