Po išgyvento šoko, tėvai ima jausti begalinį skausmą lydimą įvairiausių emocijų ir jausmų (pykčio, kaltės ir sielvarto)
Svarbu leisti šiems jausmas išeiti, nes tai vienas iš gedėjimo etapų ir vienintelis kelias įveikiant sielvartą – tai jausmus pripažinti, išreikšti ir išgyventi juos. Kokie jausmai aplanko šiame etape? Tai kaltė, gailestis, liūdesys, vienatvė, baimė, neviltis, nusivylimas, beviltiškumas, abejonės, pasitikėjimo savimi praradimas, pavydas, pyktis ir neapykanta. Šitie jausmai gali pasireikšti kaip PYKTIS, kuris gali būti nukreiptas į gydytojus, akušeres, savo partnerį, Dievą, nelaimingą likimą, save ir savo kūną. Pykčio jausmas, kuris nesikeičia laikui bėgant gali pavirsti dideliu kaltės jausmu. Kai kurios mamos, apimtos tokių skaudžių jausmų nemato prasmės toliau gyventi ir nori būti su savo angelėliais.
Šiame etape tėvai sau užduoda klausimus: Kaip atrodė mano kūdikis? Ar jis/ji kentėjo ar sirgo? Kur jis/ji dabar? Kas buvo ne taip? Kada aš padariau ne taip? Ar ji/jis paliko mane, nes aš nesu gera mama?
Natūralu, kad tėvai ieško atsakymų ir paaiškinimo tam, kas atsitiko.
Svarbu žinoti, jog neigiamos emocijos (pyktis, liūdesys, skausmas ir kaltė bei kaltinimai) – tai vienas iš Jūsų gedėjimo etapų. Jas įveiksite, jei: jas reikšite, kuo daugiau kalbėsite apie tai kas įvyko, įprasminsite kūdikėlio buvimą šioje žemėje (pasodindami medelį, prižiūrėdami kapelį, prisimindami jį/ją). Svarbu ieškoti būdų, kaip atleisti sau ir kitiems bei išreikšti susikaupusį pyktį ir skausmą. Pavyzdžiui: galbūt norėsite parašyti atsisveikinimo laišką ar eiles savo kūdikėliui. Rašykite kaip Jūs svajojote, kaip džiaugėtės ir jautėtės, kai sužinojote, kad laukiatės; koks buvo nėštumas – ką jautėte jo metu; išliekite savo skausmą, kaip jautėtės, kai aplankė Jus skausminga žinia – ką tada išgyvenote; kaip jaučiatės dabar ir ką norite palinkėti savo angelėliui.
