„Gyvi gimsta ir be manęs“
Cornelia Burst , „Charite – Virchow“ gimdymo skyriaus vyresnioji akušerė.
Ištraukos iš knygos Анна Старобинец «Посмотри на него», 2017 m. Vertimui gautas autorės sutikimas. Vertė medicinos psichologė Jelena Bachlina.
Cornelia Burst yra Christine Klapp kolegė ir bendramintė. Ji dirba akušere nuo 1986 m., o „Charite“ – nuo 1995 m. 90-ųjų metų viduryje Klapp ir Burst kartu sukūrė atsisveikinimo kambarį.
- Jūs atsimenate pirmą gimdymą, kai reikėjo priimti negyvagimį?
- Žinoma. Kai dar buvau pradedanti akušerė, 1986 m. paskambino pažįstama. Ji pasakė, kad jos artimai nėščiai draugei atsitiko nelaimė – embrionas neturi vienos širdies dalies (kairiosios pusės širdies atrofija) ir gimus jis neišgyvens. Šita moteris patyrė stresą ir gyveno baimėje. Ji turėjo nuspręsti: iš karto nutraukti nėštumą arba išnešioti iki galo, pagimdyti ir atsisveikinti. Vilties, kad mažylis išgyvens nebuvo. Tai labai rimta yda – daugiau kaip tris dienas vaikai negyvena. Bet moteris nusprendė išnešioti kūdikį ir paprašė manęs priimti gimdymą. Žadėjau pamėginti. Buvo truputį baisu. Pasakiau: „Dieve, padėk man!” – ir tai buvo gera patirtis. Moteriai atliko anesteziją, jai visai neskaudėjo. Vaikas gimė. Išoriškai jis buvo visiškai normalus, gražus – tikra dovana moteriai. Vaiką iš karto padėjo moteriai ant krūtinės, niekas nepaėmė vaiko ir nesistengė „gelbėti“. Jis išgyveno pusantros dienos. Pirma para buvo visai normali, jis jautiesi gerai.
- Bet kaip galima šią parą su puse suvokti kaip „dovaną“? Jeigu tikrai žinai, kad paskui vaikelio su tavimi nebus? Nejaugi šita moteris neverkė, nepuolė į neviltį visą šį laiką?
- Ji buvo pasiruošusi tam, kas įvyko. Vienintelis klausimas buvo: mažylis mirs gimdymo metu ar dar truputį gyvens. Visas likusias nėštumo savaites ji sakė: „Nesiruošiu nutraukti nėštumo pati, tegul gamta sprendžia.“ Tai buvo jos vidinis jausmas, kita moteris gali galvoti kitaip. Žinoma, ji ne iš karto nusprendė išnešioti. Niekas iš karto nesprendžia. Pirmoji reakcija būna beveik visada tokia: „Patraukite tai nuo manęs kaip galima greičiau!“ Reikia laiko apmąstyti situaciją ir susivokti savo jausmuose. Svarbu moters nespausti, kad ji galėtų rinktis... Tai va, po šito įvykio kolegos man sakė: „Nelaiminga Cornelia, tau taip nepasisekė, koks sunkus gimdymas kliuvo tau, kokia baisi patirtis.“ Klausiausi jų ir galvojau, kad iš tiesų – ne. Netgi atvirkščiai, šio gimdymo atmosfera buvo nepaprasta, buvo užsidegusi kažkokia papildoma ypatinga šviesa, kuri užpildė visą kambarį. Gimdyme dalyvavo ir moters vyras. Visi buvo ramūs. Jiems davė kambarį pabūti su vaiku, nors tada, 1986 metais, tai dar buvo nepriimtina. Ši moteris priėmė vaiko gimimą ir šią jo gyvenimo parą su puse, kaip dovaną. Ji niekada nesigailėjo. Situacija, kai tu žinai, kad tavo vaikas negyvens, baisi, bet ir joje gali būti šviesūs, laimingi momentai.
- Laimingi momentai?!
- Taip. Po to atvejo supratau, kad jeigu moteris gerose rankose, ji gali netgi tokioje situacijoje pajusti laimę. Tą mažylį pavadino Karlo. Po 2 metų jo mama pagimdė sveiką vaiką, jį irgi pasitikau aš. Bet aš iki šiol su švelnumu prisimenu Karlo. Yra nuostabi nuotrauka, kur Karlo guli pas mamą ant krūtinės. Nors jo gyvenimas buvo trumpas, bet tai buvo gyvenimas. Patirtis su Karlo buvo svarbi tuo, kad aš supratau galinti padėti moteriai ištverti nepakeliamą naštą, išgyventi tai, kas atrodo yra neįmanoma: pagimdyti vaiką ir leisti jam mirti sau ant krūtinės. Žinoma ne visos moterys, kurių vaikai pasmerkti mirti, elgiasi taip pat. Aš daug kartų priėmiau gimdymus visiškai „užšalusių“, ,,ledinių“ moterų, kurios nieko nenorėjo – nei pažiūrėti į vaiką, nei prisiliesti prie jo. Man tikrai yra sunkiau, jeigu moteris „ledinė“, bet aš turiu priimti ir tokį moters pasirinkimą. Kai kurios moterys nenori dalyvauti gimdymo procese ir prašo atlikti joms cezario pjūvį. Arba sako: „Kai tik vaikas pasirodys, patraukite jį kaip galima greičiau!“
- Šios moterys bijo, kad vaikas bus baisus?
- Jie nebaisūs.
- Bet juk būna baisūs, su realiais, matomais apsigimimais?
- Jeigu, pavyzdžiui, yra kažkokie apsigimimai galvytės srityje, galima apmauti kepurytę. Tai kaip tik ir yra akušerės užduotis – „prezentuoti“ mažylį, kad motinai nebūtų baisu, kad ji pamatytų vaiko grožį. Visai mažiems vaikams naudoju stručių kiaušinių lukštus. Aš paimu lukštus, įdedu į juos, kaip į lopšį, mažylį ir tada parodau motinai.
- Jeigu moteris visgi nenori žiūrėti į mažylį nei kiaušinių lukšte, nei be jo ir prašo „patraukti jį kaip galima greičiau“– ar padarote tai, ko ji prašo?
- Taip, bet paskui duodu moteriai laiko ir galimybę persigalvoti. Visada turime laiko. Nereikia nieko nuspręsti iš karto, nes vėliau galima labai gailėtis. Pačios svarbiausios valandos – tai 6–8 valandos po gimdymo, būtent tiek laiko reikia moteriai, kad ji vis tik panorėtų pamatyti mažylį. Kartais reikia ir daugiau laiko, pavyzdžiui, paros, bet po 24 valandų, mažylis atrodo kitaip, jis spėja stipriai pasikeisti. Tačiau mes vis tik rekomenduojame pažiūrėti į vaiką, todėl, kad fantazija bet kokiu atveju yra žiauresnė nei realybė. Realybėje tėvai dažniausiai mato būtent grožį. Labai svarbu matyti, kad tai tavo vaikas ir kad jis ne monstras. „O, žiūrėk, jis turi tavo lūpas ir mano nosį!”
- O kaip jūs žiūrite į šiuos svetimus, mirusius vaikus?
- Taip pat kaip į gyvuosius. Aš su jais darau tą patį, ką ir su gyvais mažyliais: juos maudau, rengiu, su jais kalbuosi.
- Apie ką jūs kalbatės su jais?
- Aš sakau jiems: „Labas, koks tu gražus! Kaip gaila, kad tavo gyvenimas buvo toks trumpas.“ Jeigu tėvai davė jiems vardą, vadinu juos vardais. Kartais vartoju mažybinius žodelius, pavyzdžiui, maža žvaigždutė. Kartais moteris išgirdusi, kaip aš bendrauju su šiais vaikais, taip pat kažką pasako vaikui. Ir tai malonios akimirkos, kurios paskui prisimenamos. Gyvenimas tęsiasi. Paprastai, moteriai užtenka kelių valandų pabūti su mirusiu vaiku ir „paliesti jį“. Bet kai kurie tėvai dar grįžta. Todėl mes turime specialų šaldytuvą su ventiliatoriumi ir temperatūros davikliu. Mažyliai jame laikomi nuogi tam, kad neatsirastų pelėsis. Jeigu motina nori pamatyti savo mažylį, akušerės užduotis bet kokiu metu aprengti jį ir parodyti... O kai kurie tėvai nori pamatyti vaikus po metų – šiam atvejui mes turime nuotrauką ir pėdos atspaudą. Stengiamės visada daryti nuotraukas ir atspaudus bei atiduoti tėvams, kai jie išsirašo. Mes įduodame uždarytą voką tam atvejui, jei jie nenori matyti šitos nuotraukos dabar, bet, kad jie turėtų galimybę bet kokią akimirką ištraukti nuotrauką ir pažiūrėti.
- O kaip jūs padedate moterims psichologiškai?
- Stengiuosi dėl jų padaryti viską, ką galiu. Kai kurioms reikia, kad palaikyčiau jas už rankos arba netgi apkabinčiau. Iš pradžių tai atrodė per daug intymu, bet, jeigu kažkas pats to prašo, reiškia taip tikrai geriau. Todėl aš niekada neatsakau tokiems prašymams. Netgi, atvirkščiai, pasiūlau: „Norite aš jus apkabinsiu?“ Kažkas nori, kažkas – ne, o kai kokia nors moteris dvejoja ir sako: „Aš nežinau.“ Atsakau: „Pabandykime?“ ir ją apkabinu. Ypač jeigu ji neturi vyro arba vyras sustingimo būsenoje... Moteriai dar gerai padeda ir pėdų masažas. Padeda net ir paprasčiausias rankų laikymas ant pėdų 10–15 minučių. Kai kurios moterys nenori būti apkabinamos, tačiau prisilietimas prie kojų yra būtent tai, ko joms reikia. Kai kurioms moterims taktilinis kontaktas, atvirkščiai, nepriimtinas – tokį jų požiūrį taip pat priimu. Aš joms niekas – ne mylimas žmogus, ne draugas. Aš svetima. Bet kartais būtent svetimi tokioje situacijoje ir gali padėti... Dar dažnai dovanoju moterims kažkokią smulkmeną, mažą niekutį, kad jos galėtų jį pačiupinėti rankomis. Kartais joms labai svarbu kažką laikyti rankoje. Moterys padeda šitą daikčiuką į mažylio kapelį arba saugo, kaip brangų prisiminimą visam gyvenimui.
- O kas tai gali būti per daiktas?
- Pavyzdžiui, spalvoti akmenukai arba pakabukas, kuris kabinamas ant lango ir kurio dėka, saulei šviečiant, kambaryje atsiranda daugybė mažų vaivorykščių. Nors ir keista, šitos smulkmenos gali atlikti didį darbą: jos gali padėti. Bet jeigu moteris nenori ar jai atrodo, kad tai niekam tikę daiktai, aš jų primygtinai nesiūlau ir juos pasiimu.