LAIŠKAS TIEMS, KURIE (NE)SUPRAS ŠITO SKAUSMO IR TOMS, KURIŲ SKAUSME GYVENU
Nepasakosiu savo skaudžios istorijos su visomis smulkmenomis dėl dviejų priežasčių: vis dar skauda širdį praveriant smulkiausius prisiminimus, antra, žinau, kad tai skaitančios ir be žodžių mane puikiai supranta. Netekau dviejų savo mažylių. Herkaus ir Dovilės (taip juos pavadinau). Labai jų laukiau, labai mylėjau ir niekada nepamiršiu. Viduje vis bandžiau surasti prasmę viso šito skausmo ir kančių. Deja, prisipažinsiu – dar neradau. Atradau tik suvokimą, kaip mažai aplinkui kas supranta ir nori suprasti mūsų skausmą. Per šį laiką mano mintyse ir širdyje išsidėstė punktai visiems aplinkui, kuriuos kažkada norėjau išrėkti, o dabar liko tik noras, kad kiti juos išgirstų ir niekada to nepakartotų..
Kažkuri mama, pasakodama savo skaudžią istoriją, labai taikliai pasakė – aplinkiniai nepadeda, o tik dar labiau įskaudina. Tai tiesa. Man išgyventi šį skausmą tepadėjo trys patys brangiausi žmonės: mama, vyras ir draugė. Gailėtis mūsų nereikia, tačiau žmogiškas supratimas, atjauta, paprasčiausias tylus apkabinimas, ar klausimas „kaip tu?“ duoda labai daug. Nesulaukiau šito iš tų žmonių, iš kurių to labai norėjau. Pirma, ką noriu pasakyti – atsimerkit, pamatykit, neignoruokit nei vienos mamos, išgyvenusios tokią nelaimę. Mes nesam nenormalios, mūsų bijoti nereikia. Visi stengiasi šias netektis nustumti tolyn į užmarštį, lyg jų niekada ir nebūtų. Jos buvo, yra ir visada liks kiekvienos tai išgyvenusios širdyje, kaip lieka kiekvienas žmogus, nepaisant to, kad jo jau nebėra.
Nesikiškit į mūsų gyvenimus. Jei kurios nors poros paklausčiau, kiek kartų jie girdėjo artimųjų raginimus ir klausimus „tai kada vaikai?“ turbūt visos jos giliai atsidustų. Aš niekaip negaliu suvokti žmonių savanaudiškumo ir noro kištis į spektaklį pavadinimu šeima, kurio dalyviai jie nėra. Ar kuri nors iš mūsų einame pas senelius, tetas, drauges ir klausiame „kada nusipirksi raudonus batus?“?! Nustokit kištis į šeimų gyvenimus, nustokit jas skaudinti dar labiau nei jos jau kenčia tylumoje. Mudu su vyru auginam šuniuką. Turbūt kiekviena netektį išgyvenusi mama supras ką aš turėjau jausti kai kartą, praėjus vos keliems mėnesiams po mano netekties, atvykusi į svečius teta drėbtelėjo „tu vaikus gimdyk, o ne šunis augink“. Tą akimirką norėjau ir imti raudoti, ir iškeikti. Liaukitės galvoti, kad turite nors menkiausią teisę kištis į dviejų žmonių gyvenimus nesvarbu jų širdį slegia skausmas, ar jos dar tiesiog nepasiruošę tapti tėvais.
Nematuokit kito skausmo. Dar vienas dūris į širdį buvo mano skausmo menkinimas. „pfff, 10 savaičių tai čia išvis tik pipiras buvo, nėra ko pergyventi“. Taip, mano vaikai mirė mažyčiai, bet ar vien dėl to jie nusipelnė tik palyginimo su daržu, o ne būti žmonėmis? Kodėl jūs įsivaizduojate turintys teisę matuoti kito skausmą ir teigti, jog man pabuvus su savo vaikais vos kelis mėnesius šis skausmas dėl to tapo kažkuo mažesnis. Paduokite ilgai badavusiems žmonėms vienam riekę duonos, kitam visą jos kepalą ir po akimirkos atimkite. Kaip manote, kuriam iš jų tos duonos bus gaila labiau? Abiems vienodai, nes buvo atimta tai ką gavę apsidžiaugė, ką gavę turėjo viltį. Mamai netekti vaiko yra pats skaudžiausias dalykas, koks tik gali nutikti ir nesvarbu ar tu jį auginai dešimtis metų, ar po širdimi nešiojai tik kelias savaites. Žinot kodėl? Nes mama meilės ateičiai nepasilieka, ji ją visą jaučia ir išdalina kiekvieną dieną, čia ir dabar. Ją atidavusi ir netekusi ji jaučiasi lygiai tokia pati tuščia. Mano vaikai buvo žmonės, ne žirniai, ne pipirai ar grūdeliai. ŽMONĖS, nesvarbu kiek jiems buvo duota būti šioje žemėje. Aš labai ilgai nesugebėjau sau leisti ištarti, kad aš irgi esu mama. Mama dviejų vaikų, nes aplinkiniai savo požiūriu ir žodžiais mane bandė įtikinti, jog aš šito vardo nesu verta.
Gerbkit mūsų teisę gedėti. Per šiuos mėnesius ne kartą teko ištarti frazę „tu nesupranti kaip aš jaučiuosi“. Vieni pyko, kiti tyliai nuleidę akis patylėjo. Tai mes sakome ne iš pykčio, o todėl, kad tai tiesa. Patikėkit, nei vienas neišgyvenęs to skausmo šito nesupras. Žmonės, kurie man sakėsi suprantą, tik iš visos širdies pabandė tą suprasti, nes šitokio skausmo protu, o tuo labiau širdimi įsivaizduoti neįmanoma. Gyvenime netekau daug brangių žmonių. Pradedant vaikystės netektimis palaidojus šuniuką, žiurkėną, kurie tuo metu kaip vaikui buvo be proto daug, baigiant artimųjų netektimi, su kuriomis teko susitaikyti metų metus, bet patikėkit tokio skausmo, tokio beprasmybės ir tuštumos jausmo nei netekus savo vaikų nesu jautusi. Vienas man itin svarbus žmogus yra pasakęs „mamai netekti savo vaiko yra pats baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti gyvenime“. Patikėkit ji teisi.
Visi esame išgyveną vienokią ar kitokią netektį ir aplinkinių reakciją į ją būna panaši. Jie mūsų gaili, užjaučia, supranta, tam tikra prasme atsiriboja leisdami pabūti vienumoje, juk iš to ir atsirado papročiai metus gedėti,, vėliau domisi kaip mes jaučiamės. Kodėl su mumis elgiatės kitaip? Mano ir jūsų, mamos, netektys kažkodėl yra antrarūšės. Per šiuos mėnesius tiek daug kartų išgirdau „nu kiek galima, užteks verkt“, „taigi čia ne pasaulio pabaiga, bus dar tų vaikų“, „gi jis net nebuvo gimęs“, „kiek galima sėdėt namie, reikia prasiblaškyti“. Palikit mus ramybėje. Ar žinodami, kad jūsų aplinkoje yra žmogus neseniai netekęs pvz. brolio ar sesers, jam išdrįstumėte pasakyti šitokius žodžius kokius sakote mums? Ar išdrįstumėte gedinčiam žmogui pasakyti jau užteks, nebejuokink žmonių? Vargu. Mes irgi turime teisę gedėti, turime teisę verkti, turime teisę dienų dienas sėdėti namuose su treningais, neplauta galva ir be makiažo ašarotom akim ir liūdėti, mes turim teisę nieko nenorėti. Turim. O jūs mus verčiate per prievartą šypsotis, per prievartą eiti tolyn lyg nieko nebūtų buvę. Jūs negerbiate mūsų skausmo.
Nešokit ant mūsų skausmo. Pabaigai palikau punktą, kurio nepaisę žmonės mane ir visas kitas, matyt, įskaudino labiausiai. Galbūt nesąmoningai, nenorėdami, bet įskaudino. Netekus vaikų man atrodė, kad aplinkui visi tyčia stengiasi įskaudinti, padaryti viską, kad skaudėtų dar labiau. Paprastam žmogui kieme žaidžiantys vaikai, gatve stumiamas vežimėlis ar vaikų parduotuvės iškaba prekybcentryje nereiškia nieko. Tik ne mums. Mums kiekviena bent mažiausia asociacija su vaikais yra spjūvis į veidą, dūris aštriausiu peiliu į širdį. Nuo visko nepabėgsi, nepasikabinsi ant kaklo lentelės su užrašu „nekenčiu vaikų, patraukit“. Bet tuo metu aš, o ir esu tikra daugelis, svajojo tokią lentelę turėti. Mes jį būtume nešioję nenusiimdamos ilgus mėnesius.
Tuo metu žmogus nieko sau negali padaryti, bet nekenti viso pasaulio, nekenti kiekvieno vaiko, kiekvienos išsišiepusios mamos, kuri vedasi savo pyplį už rankos, tave ištinka panikos priepuolis kai kas nors prieš akis kiša vaiką. Atrodo, kad tave iš visaus sugrauš skausmas ir tyli rauda kai girdi vaikų juoką už lango. Tai praeina, bet tuo metu tu taip jautiesi ir nieko sau padaryti negali. Tuo metu man skaudėjo nuo tų vaizdų, nuo žmonių, kurie man buvo svetimi ir tiesiog nežinodami gyveno paprasčiausiai savo gyvenimą, o ką kalbėti apie artimus žmones, kuriems atvėrei širdį, kuriems papasakojai savo skausmą, o jie tau vis tiek kala skausmo vinis... Tik po šitiek laiko pagaliau galiu drąsiai pasakyti, kad mane labai įskaudino ir prireiks daug laiko, kad sugebėčiau pamiršti kiekvieną persiųstą kažkieno vaiko nuotrauką, už kiekvieną parodytą vaikišką rūbelį, už kiekvieną naujieną apie į pasaulį besiruošiančią naują gyvybę. Taip, suprantu, kad tai nebuvo tyčia. Bandžiau save tuo įtikinti, bet galiausiai suvokiau, kad nors tai nebuvo tyčia, tai vis tiek tam tikra prasme buvo abejingumas. Abejingumas iš žmonių, iš kurių supratimo labai laukiau ir tikėjausi. Bandžiau labai ilgai save įtikinti, kad žmogus negali kas akimirką galvoti, ką pasakyti ar ką parodyti, ir ar tai mane įskaudins. Nepavyko. Apie savo skausmą tylėjau taip daug, kiek tik įmanoma. Apie šį skausmą žino tik laikyti pačiais artimiausiais. Kas kartą gavusi tokį dūrį imdavau visus teisinti, o kaltinti save, savo jautrumą, bet tuomet man visada angelas ar velniukas nuo peties imdavo rėkti „nesąmonė!”.
Šitų klaidų niekada nepadarė tik du žmonės: vyras ir mama. Logiška, nes tiems žmonėms mano skausmas yra dalis jų paties skausmo. Visi kiti paprasčiausiai nesuvokdami ir nepagalvodami kartas nuo karto smagiai sau sutrypdavo kokį klumpakojį ant mano gedulo. Kartą kai vyras bandydamas paguosti raudančia pasakė, kad juk nespecialiai žmonės taip elgiasi man iš lūpų išsprūdo mintis, kurios niekaip negaliu pamiršti. Ar kas nors žmogų, kuriam buvo nupjautos kojos, kviečia šokti? Matyt tokių neatsirastų. Tai kodėl žmonės nesugeba suvokti, kad mama, netekusi vaiko, neturi jokio noro džiaugtis kitais vaikais ir kitų šeimų laime. Taip nebus visada, bet tuo metu taip yra. Išmokyti žmonių jautrumo kiekvieno skausmui neįmanoma, bet visgi, gal kada nors...
Laiko atgal neatsuksi, nesusigrąžinti nei vieno pasakyti žodžio, nepasakysi nei vieno žodžio, kurį kažkada sulaikei kai jis labai norėjo būti paleistas, bet dar nevėlu nepadaryti to, ko nereikėtų padaryti. Aš labai norėčiau tikėti, kad jei bent vienas iš jūsų paskaitęs mano laišką sugebės pamatyti tą mamą, kuri jaučia šiuo metu mano išgyventą skausmą, tai gal čia ir yra mano praradimo prasmė. Nebūkim akli, nebūkim kurti ir gal tada mes visos išdrįsim išlysti iš savo pačių skausmo, kur šiandien kaip gaila bebūtų jaučiamės saugesnės nei šalia jūsų visų, nes aplinkui vieną dieną viliuosi bus daug daugiau žmonių, sugebėsiančių jį suprasti.
O jums mielosios, kurių skausme aš gyvenu, leiskit sau pabūti savanaudėmis. Galvokite apie save, o ne apie likusį pasaulį. Leiskit sau kvėpuoti, leiskit sau jausti viską ką jaučiate, nekaltinkite savęs dėl to, ko negalite ar nenorite. Gyvenkite, nes šitas skausmas irgi yra gyvenimo dalis, kurios neleiskite niekaip paneigti. Svarbiausios šiuo metu esate jūs. Kiekvienos jūsų skausmą jaučiu, kiekvieną stipriai apkabinu ir linkiu stiprybės. O svarbiausia niekada nepamirškite vieno – mes visos esam mamos, tokiom ir jauskimės nepaisant aplinkinių noro įtikinti, kad mes tebuvome daržo augintojos.
Žavinta