Prieš dvejus metus mano gyvenimas ne tik apsivertė aukštyn kojomis ar apsisuko 360 laipsnių kampu, bet jis tapo be jausmų, be tikėjimo, be šviesos. O viskas prasidėjo taip, kad su vyru nusprendėme, jog laikas susilaukti trečio vaikelio. Mažyčio, gražaus, kuris į mūsų gyvenimus įpūstu savo vėjo, savo istorijos. Po pusės metų laukimo išvydome tuos II pagaliukus, kurie visus jausmus sumaišo nuo džiaugsmo iki galvoji ar sugebėsim užauginti šį žmogutį. Laukiau kiekvienos sekančios dienos, žinau, kad tas mažas kūrinėlis auga, ruošiasi susitikimui su mumis. Sužinome, kad taip bus mergytė, kad gims liepos pradžioje ir tą mėnesį turėsiu dvi labai svarbias dienas, abiejų savo mergaičių gimimo dienas t.y. vyresnėlės ir mažylės.
Nors gydytoja kiekvieno apsilankymo metu patikindavo, kad viskas man ir kūdikėliui gerai, bet visą laiką jaučiau kažkokį nerimą. Stiprų nerimą, kurio nei tada nemokėjau nusakyti, nei dabar galiu apibūdinti. Pamenu, kai 24 nėštumą savaitę vykome namo po atostogų iš pajūrio, ir nė iš šio nė iš to pagalvojau, na ne gi nesusitiksiu su savo mažyle, tada tik kūnas pagaugais nuėjo ir nukračiau tą mintį. Suėjo 30 nėštumo savaitė, išėjau gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų. Kaip ir pagal planą, per šį apsilankymą atliekama echoskopija, paklausoma širdelės veiklos, viskas labai gerai. Laukiau tų atostogų, laukiau ramaus pasibuvimo su vaikais, galvojau, kaip lauksiu vyro su paruošta vakariene kiekvieną penktadienį (tuo metu jis vykdavo į kursus), kad nuveiksime daug veiklų, kurios leis pasidžiaugti vieni kitais iki mažylės gimimo.
Ir čia mūsų idilė baigėsi...po 3 dienų, atsikeliu ryte, labai gerai išsimiegojusi, na taip gerai miegojau dar iki nėštumo...suruošiu vaikams pusryčius, juos bevalgant jaučiu kaip kąsniai stringa burnoje, nes lyg nejaučiu judesių. Stengiuosi ramiai galvoti, kad kūdikėlis miega ir dabar neišgąsdinus vaikų reikia juos išvežioti į ugdymo įstaigas. Išvežiojusi juos grįžtu namo, bandau atsigulti ir suskaičiuoti judesius, bet viduje apėmęs toks keistas jausmas, kad negaliu jų suskaičiuoti, toks labai stipraus nuovargio jausmas. Pro langą švietė saulė, tiesiai į mane, o aš vis bandžiau pajausti nors vieną judesėlį, vis tarpais užsnūsdama. Tik po ilgų bandymų save įtikinti, kad viskas čia gerai, pajutau tą patį baisų jausmą kaip ir 24 nėštumo savaitę, na ne gi taip ir nesutiksiu savo mažylės. Nepamenu kaip pati nuvažiavau iki ligoninės. Priimamajame išklausiau akušerių priekaištų, kad čia visos tokios nejaučia judesių atvažiuoja, kol galiausiai mane priima ir bando pagauti mažylės širdelės dūžius. Man pasako, kad jie yra labai silpni, iškviečia gydytoją. Gydytojas greituoju būdu suorganizuoja echoskopą, echoskopą kabinete, kuriame buvo bent 3 moterys (mamos su didžiuliais pilvais). Ir gydytojas po pirmo pilvo palietimo echoskopu ištaria, deja, bet jūsų kūdikis negyvas. Tada gal dar 10 minučių darė echoskojimą ir vis vardino, kad mato visus mažylės organus sveikus, placenta ir virkštelė taip pat atitinka normas, bet neplaka širdelė, mažylė mirusi prieš 6 - 8 valandas. Sekantys gydytojo žodžiai buvo, kad deja, bet psichologo neturime. Tik tada supratau, kad jai mirus aš paryčiais užmigau, giliai užmigau. Išvedė mane iš procedūrinio, stovėjau koridoriuje, verkiau, buvau viena, sesutės diskutavo gal duoti man atskirą palatą, juk nepatogu su nėščiosiomis guldyti, o man tuo metu sukosi viena mintis šokti pro langą ar ne. Šitą akimirką mano gyvenimas pasidarė net ne juodas, jis tiesiog neturėjo nei spalvos, nei prasmės. Gerai, kad kažkur viduje, širdies gelmėje suvirpo tie mano moksleiviukai, kuriuos ryte išvežiau į ugdymo įstaigas, pagalvojau apie juos, kad jie neturėtų gyventi be mamos, kad jie nesuprastų kodėl taip pasielgiau ir juos palikau. Tad nežinau kokių jėgų vedama nuėjau į tą vienvietę palatą ir laukiau kol atvažiuos vyras, kol ateis gydytojas, kol viskas pasibaigs t.y. taps mano gyvenimo skausmu. Kelias dienas skatino gimdymą t.y. nuo penktadienio pietų iki pirmadienio ryto, visą laiką verkiau. Vyras buvo šalia, dieną - naktį, kartais nuvažiuodamas aplankyti vaikus. Per tas kelias dienas prisiklausiau visokių istorijų ir paguodžiančių žodžių iš akušerių - viena pasakojo kaip moteriškė du kartus 35 sav. gimdė negyvą kūdikėlį, o trečią kartą cezario operaciją padarė prieš šią savaitę, kita bandė pasakyti kaip gerai ir turėčiau džiaugtis, kad turiu atskirą palatą, nors tada atrodė, kad geriausia būtų po žeme gulėti ir visos kitos nesąmoningos kalbos, kad gal nesveikas ir pan....kai jau atsibosdavo...tiesiog nusisukdavau nuo jų, tai susiprasdavo, kad laikas išeiti. Suprantu, ne jų darbas guosti, bet ir nereikėtų joms užsiimti saviveikla. Pirmadienio rytas, nuėjau į gimdyklą, kadangi vaikelis jau gims negyvas ir jam jau nebepakenks, tai man suleidžia kiek nuskausminamųjų. Taip buvo baisu laukti to gimimo, taip skaudu, nes žinojau, kad po jo nieko nebus. Ir gimsta maža mergytė, panaši į du mano vyresnėlius. Padėjo ją man šalia, ant staliuko, įklotą į vystyklėlį, mažutę, gražią mergytę, deja, bet aš neturėjau nei supratimo, nei jėgų jos apkabinti. Paglosčiau mažylę ir leidome išnešti. Gailiuosi kiekvieną akimirką, kad jos nepirglaudžiau, kad jos neapkabinau. Esu dėkinga savo vyrui, kad visada buvo šalia, kad nė akimirkai nebuvo paleidęs mano rankos. Tada dar laukė trys dienos ligoninėje, pienuko kaupimasis ir begalinis skausmas. Apie pastarąjį dar teko ir vaikams papasakoti. Dukrytė verkė, o sūnus sakė, kad turėsim leliuką, kuriam visada bus 0 metų. Per tas dienas vyras užsiėmė laidotuvių organizavimu. Iš ligoninės išėjau tuščiomis rankomis ir dar tuštesne širdimi. Tiesiai vykau į savo mažylės laidotuves, tiesiai į kapines.
Labai griaužiu save, kad ryte pagalvojau, kad gerai išsimiegojau, kad mažai savimi rūpinausi, nes kai dabar pagalvoju, kad tų skausmų įtartinų jau buvo, bet vis galvojau, trečias nėštumas nėra ko skųstis, juk gims vaikelis ir baigsis visi skausmai. Nekenčiu savęs, kad nesugebėjau blaiviai įvertinti situacijos ir laiku nuvykti į ligoninę t.y. iš vakaro į priimamąjį. Visą laiką juokaudavau, kad man ramu, nes trečiam vaikeliui nereikalingų daiktų nereikia, turėjo gimti liepos pradžioje, vasara, tai bepantenas ir flanelinės palutės...tai kai pagalvoju, kad tos palutės ir tereikėjo...
Savo dukryte pavadinome Jorūne – pavasario žaluma, nes turėjusi gimti vasarą, gimė pavasarį t.y. ji yra mano pavasarėlis. Kai viskas turėjo gimti ir nubusti, ji mirė.
Labai daug tikėjausi iš autopsijos, tikėjausi surasti atsakymą, kodėl reikėjo mažam kūdikėliui, kuris prieš tris dienas buvo sveikas numirti. Išvada tokia, kad tikėtina, jog mano kūdikėlį ištiko staigi vaisiaus žūtis. Per tuos du metus prigalvojau įvairių teorijų ką ne taip galėjau padaryti ir nė viena jų dar nepasitvirtino. Žinau, kad be reikalo jų ieškau ir tai neturėtų tapti mano gyvenimo tikslu, bet šiuo metu esu užstrigusi čia, savo skausmo paieškose.