Tai buvo ta diena, kai Tu buvai stipriausias iš trijų ir iki tol man nežinomas raidžių junginys HCG patvirtino, kad tu ir aš esame vienas. Jee pagaliau ir aš turiu savo snaigiuką, kuris meilės ir tikėjimo dėka tapo plakančios širdelės savininku ir kaip galvojau ano gyvenimo varikliu. Tikiu, kad tu jau tada pajutai mano meilę tau, nors meluoju, pamilau tave jau tada, kai tave patalpino manyje( taip, tu buvai ypatingas ir pradėtas ypatingai, bet iš didelės meilės), jau tada supratau koks tu kovotojas ir kad tu brangiausia ką aš galiu turėti. Tavo tėtis tikriausiai turėjo tai suprasti, kad tai dvi tokios pat stiprios, bet kartu tokios skirtingos meilės, dėl kurių mano gyvenimas pradėjo suktis kaip motina žemė. Tu juk žinai, kaip aš drebėjau pranešdama apie tai, kad mes jau trise, tavo tėčiui, žinojau, kad jis tavęs laukia ne mažiau nei aš, bet buvo liūdna, kad negalėjau matyti jo akių, kai tai pranešiu.
Toliau dienos bėgo tokiu tempu, kad kas kart tave pamačius ekrane, tu mano žirniukas augai atrodo ne dienom, o valandom, gydytoja kartojo, kad tu gražuolis. Aš savo ruožtu ir toliau atsakingai draugavau su adatomis, kad tik tave išlaikyti. Žinai, juk iki tol alpdavau nuo adatos vaizdo, bet žinodama kad tai galimybė turėti tave, jau užsimerkus galėjau susileisti vaistus ir į pilvą ir visur kitur, joks skausmas nebuvo baisus palyginus su tuo noru tave turėti ir meile tau...
Tu taip pat manęs negailėjai, nenoriu manyti, kad tau nepatikau, bet gal todėl kad tu mano kūnui buvai nepažįstamas ir keistas, prasidėjo tie kvėpavimo sutrikimai, kai negalėjau kvėpuoti nei per nosį, nei gerklę ir tik kiekvieną naktį, kai laukiau be miego ryto žiūrėdama į savo pilvą, bandydama įsivaizduoti kaip tu ten miegi ir į tavo tėtį miegantį šalia, meldžiausi, kad viskas tik tau būtų gerai, o aš jau kaip nors...nes tos akimirkos, kai gydytoja leisdavo išgirsti tavo širdelės dūžius, ar kai tu mosikuodavaisi savo kojytėmis, kai galėjau suskaičiuoti tuos mažyčius pirštukus...suteikdavo daugiau jausmų, nei atrodo gali išjausti.
Ir štai, vieną dieną sužinojau, kad tu gimęs užaugsi tvirtu vyru, kuris gins mane ir gal ir buvo vienu metu gaila, bet kartu džiaugiausi, kad neteks pinti tau kasyčių ir greičiausiai rožinis šliaužtinis tau jau tikrai netiks. O čia buvo įdomi patirtis, aš žinodama daug atrodo teisinių terminų, tokių kaip emphyteus, uzufruktas ir kiti, nežinojau kas yra siaustinukas, smėlynukas ir kiti įvairūs žodžiai, kuriuos gerte gėriau ir aiškinausi, nes norėjau kad tau gimus, tu suprastum kaip aš tavęs laukiau ir ruošiausi tave sutikti. Pamenu ir pirmą tavo spyrį, nes tau, kaip ir man patiko L.Adomaičio vandenynai...nes tu buvai mano jūra, saulė ir gyvenimas viename.
Susikūrėme mes ir savo ritualus, kurie buvo tik mūsų abiejų, paslapčia nuo tėčio, nes vakare, kai būdavom tik dviese, klausydavom muzikos, aš kartais dainuodavau tau lopšinę, tu atsakydavai švelniai baksėdamas iš ten kur atrodė tau saugiausia vieta pasaulyje...pamenu ir kai dengeisi delniukais, kai tave visą gražutį su gydytoju norėjom parodyti tėčiui, nors jis to tau garsiai taip ir nepasakė, bet tu juk žinai, kaip jis tave mylėjo ir didžiavosi.
Meilė tau tik augo, kaip ir trumpėjo laikas, kai turėjome pasimatyti...
Kalendoriuje kruopščiai braukiamos dienos artino tą mūsų pasimatymo datą, o ji skambėjo magiškai – birželio 6d. Ir nesvarbu, kad mano organizmas kėlė naujus iššūkius, kurie vėl vertė mane griebtis adatų ir pirštai nuo jų buvo kiauri kaip tas rėtis, tačiau aš buvau stipri, na gerai, tu juk žinai, kad ne visada ir kad kartais ašaros bėgo, kaip ta patvinusi Šventosios upė, kurios pakrantėmis svajojau stumdyti tavo vežimėlį, rodydama tau tas vietas, kur prabėgo tavo mamos vaikystė, bet nors ir kaip silpna jaučiausi tave raminau ir vis primindavau, kad tu tas stipriausias iš visų kitų ir kad liko labai nedaug, kol mes susitiksime ir pradėsime pažinti vienas kitą, kai tave supažindinsiu su tavęs laukiančiu tėčiu, seneliais, tetomis ir eisim pažinti pasaulio.
Tačiau tą dieną tu neatsiliepei į mano pakalbinimus, nereagavai į nieką, maniau, kad pavargai nuo nuolatinio mano dėmesio ir tiesiog nori pabūti vienas. Tačiau, kai tu nepasisveikinai su manimi ryte, mano širdis pradėjo plakti atrodo 360 kartų greičiau, vidinis balsas šaukte šaukė nubusk, toliau viskas lyg rūke..beprotiškas lėkimas pas gydytojus, malda, kad tu vis dar tiesiog miegi...vaizdas monitoriaus ekrane – tu tikrai miegi mėgstamoje kamuoliuko pozoje, tačiau ekrane tiesiog tiesi linija, jokio tuk tuk tuk...širdis man šaukia, kad tai netiesa, kad tiesiog technikos klaida... kelio į Vilnių, tavo namus nepamenu, pamenu tik pasidarė labai šalta, o aš visą laiką glosčiau tave pilvelyje ir maldavau „nubusk“ ..Vėl abejingi veidai žmonių, baltais chalatais, užuojauta...tavo širdelė niekada nebeplaks, tu niekada nepasakysi mama, mes neturėsim tų pirmų kartų... vieni du, kaip didžiąją tų aštuonių nuostabių mėnesių dalį, mes prabuvome dar beveik parą ir kai už sienos girdėjau naujos gyvybės balsą, širdis man plyšo, nes žinojau, kad tavojo niekada nebeišgirsiu, girdėjau, kaip man aiškina, kad tave turiu pagimdyti pati, nes tu pats negimsi, bet žinojau ir tai,kad bet gimęs tu neįkvėpsi oro, o aš nepaimsiu tavęs ant rankų niekada... atsiprašau tavęs, kad vardą tau davėm tik tavęs netekę, atsiprašau, kad buvau per silpna ir negalėjau pažvelgti į tave, tik mačiau kaip gydytoja suvynioja tavo mažą kūnelį su nuostabiais juodais plaukais ( taip tu jau turėjai plaukučius) ir tave išneša... tiesiog norėjau tave prisiminti tokį, kokį mačiau, pažinau, tol, kol tu buvai mano snaigiukas ir buvai manyje...atsiprašau tavęs, kad nesupratau, kad nesugebėjau pajusti, kai virkštelė spaudė tavo kaklą, kol tu nustojai kvėpuoti, tikiuosi, kad tu nepajutai to, nes miegojai, jei nemiegojai, tai nesupratai, atsiprašau, kad tu pirma mirei, o tik po to gimei, prašau nepyk ant manęs, man juk kaip ir tau tai buvo pirmas kartas.. nepajutau, nesugebėjau tavęs apsaugoti, kaltės jausmas nepaleis manęs visą mano gyvenimą, kaip kad visą gyvenimą tu būsi mano snaigiukas, mano pasaulis..
Šiandien šeši mėnesiai, kai jau tavęs nėra, bet vis dar save pagaunu glostydama pilvą, namuose vis dar randu daiktų, kurie buvo skirti tau, vis dar kartais girdžiu ar sapnuoju tavo verksmą ( nors likimas man neleido jo net išgirsti), dar nebuvo dienos, kad pagalvojus apie tave nenuriedėtų ašara... Tikiuosi, kad ir kur tu be būtum, ar danguje, ar ant debesies, tu mane matai ir verki ne todėl, kad tau ten baisu be manęs, o todėl, kad stebi mane ir esi laimingesnis nei buvai čia žemėje, juk ir aš verkdavau kartais iš laimės, kai tu buvai manyje...taip pat prašau tavęs nepykti, kad ketiname bandyti turėti tau broliuką ar sesutę, nes nuo to meilė tau nesumažės, tikiu, kad tu gal net atsiųsi jį mums, nes pats turi greičiausiai rimtesnių reikalų ten kur bebūtum, o juk norėtum, kad kas mumis pasirūpintu čia, kai tavęs nėra šalia, kad ir kokia bloga mama aš bebūčiau, nes nesugebėjau tavęs išsaugoti, bet tu žinai, kad aš stengiausi ir stengsiuosi dar labiau...myliu tave ir mylėsiu tiek, kiek tos meilės begali būti ir kiek aš jos galiu išjausti..o jei tau ten manęs reikia, tu juk žinai, kad dėl tavęs aš nebijočiau suptis kartu ir ant debesies...