Laiškas skirtas mano sūnui Dominykui - gimusiam Dievo diena sekmadienį, kuris buvo kovotojas...
„Mūsų istorija nei ilga, nei trumpa. Metai su puse planuoto neštumo, labai ilgai Tavęs laukėme. Kai pagaliau sužinojau, kad laukiuosi, tai buvo pati nuostabiausia diena gyvenime. Bet jau mūsų pradžia buvo sunki, neštumo pradžioje kraujavau ir niekas negalėjo pasakyti kodėl taip atsitiko, tik daktarų žodžiai kiekvienos apžiūros metu tai, kad gimdoje esanti hematoma kraujuos ir Tave tempsis kartu.. Kiekvienas ėjimas apžiūrai buvo pilnas baimės, visada daktarės žodžiai tie patys - jeigu nepersileisiu viskas turėtu būti gerai, gulimas rėžimas, sveika mityba, geros emocijos. Emocijos niekada nebuvo tokios kokių norėtųsi per neštumą, visada buvo baimė..
Ėjo 23 nėštumo savaitė, diena kaip visada truputis darbo, truputis nuovargio, kelionių. Vakaras, lemtingas mūsų vakaras, kuris pasibaigė ne taip kaip tikėtasi. Nuėjus i vonią keistas šlapias jausmas... pasirodė kraujas, pirmos mintys vėl hematoma kraujuoja, stebėsiu save per naktį, jeigu bus negerai važiuosiu ryte į ligonine. Truputi pamiegojus pabudau nuo siaubingo skausmo pilve, iškart aplankė išgąstis... Pažadinus Tavo tėti nusprendėme nieko nelaukti ir važiuoti į ligonine naktį buvo jau gerokai po dvylikos. Važiuojant skausmai buvo prasidėję tokie stiprūs ir tik viena mintis galvoja, - prasidėjo gimdymas arba persileidimas.. Bet kaip tokiame mažame neštumo laikotarpyje. Nuvykus į priimamąjį daktarė nei kiek nepaguodė tik pasakė, kad tokie maži vaikučiai čia negimsta, o jeigu gimsta tai menka tikimybė, kad išgyvena (Šiauliuose) man reikia važiuoti gimdyti į Kauno, bet daktarų manymu jau per vėlu. Gimdymas tikrai nebuvo sunkus, juk tu buvai dar maža kruopelė. 2020-11-22 03:13 gimei Tu mano mažytis stebuklas, sverei tik 0,780 g ir buvai 31 cm tokio mažo kūdikėlio aš nebuvau mačiusi. O kai tave išvežė mano širdis stojo, niekas nieko man nepasakė, girdėjau tik kad verkei ir iš to supratau jog gyvas. Paklausus daktarės kas dabar bus, jos tik pečius kilnojo.. laukiau iki 7 ryto kad kas nors ateitų ir pasakytų kur tu, kai daktarė pasakė kad galiu tave pamatyti labai džiaugiausi juk tai bus mūsų pirmas pasimatymas.
Kai ėjau link tavo palatos širdis taip daužėsi krūtinėje, atėjus ir pamačius tave akyse iškart pasirodė ašaros.. buvai dideliame inkubatoriuje, su didžiule kauke ant nosytes, toks mažutis, visas raudonas. Skaudėjo širdį tave tokį matyti. Daktarė nudžiugino tik tuo jog kvėpuoji pats, o daugiau tyla apie sveikata. Ir pasakymas jog atsisveikinčiau, nes už valandos atvažiuos daktarai iš Kauno ir tave pasiims.. nesupratau kaip? kodėl? o aš? Pasiimant tave, pasakė kad laukčiau visą dieną ir tik rytoj skambinčiau ir klausčiau dėl vietos Kauno klinikose, grįžus į palatą puoliau į neviltį.. Kaip, o kas bus jeigu vietos nebus, aš negalėsiu būti šalia tavęs. Ta diena buvo pati ilgiausia mano gyvenime..
Nauja diena. Viena gera žinia, jog man vieta yra ir aš galiu atvažiuoti pas tave. Daktarė iškarto perspėjo galimybės išvažiuoti ir vėl atvažiuoti šiuo laikotarpiu (pandemija dėl covid19) nėra, o gulėti reikės tiek kiek kūdikėlis turėjo būti pilvelyje, mums tai gaunasi keturi mėnesiai. Buvo daug ašarų palikau trijų metukų dukryte su tėčiu ir atskubėjau pas tave. Pamačius tave Kaune dar labiau širdį skaudėjo, pilna visokių laidelių aplink tave, kateterių, deguonies aparatų.. Man baisu, aplinka, svetimi žmonės aplink, svetimas miestas ir ligoninė. Seselės žodžiai kurie pradžiugino, pasakė kad galiu tave paliesti, buvo taip baisu, mūsų pirmasis prisilietimas. Tu buvai vienas iš daugybės ankstukų, kurie į šį pasaulį pasibeldė ne tikėtai.. Kiek daug tokio pačio likimo mamų šalia.
Kauno Klinikose kartu išbuvome du mėnesius, per kuriuos patyrei tiek daug... Silpnas kvėpavimas, skranduko problemos, gelta, Tavo odelė buvo tokia plona ir be riebalinio sluoksnio, kad nuo kiekvieno laiduko ar naujos procedūros likdavo randai ir plyšdavo odelė, ko pasekoje likdavo žaizdos.. Svoriukas tai augdavo, tai nukrisdavo, žarnyno problemos, cistos, visko daug ko net suaugęs žmogus neiškęstu Tu iškentei. Išgyvenome tris operacijas, ateityje laukė ir ketvirta, bet... Širdutės latako uždarymo operacija pavyko puikiai, jau ir kvėpavimas buvo susitvarkęs kai netikėtai kelių dienų bėgyje pradėjo pūsti pilvuką ir nebeveikti žarnynas... Vėl operacija, kuri pavyko puikiai, bet tai buvo TA operacija nuo kurios viskas prasidėjo.. Po operacijos Tavęs nebeatpažinau, visas kūnelis nusėtas mėlynėmis, be veiduko nebuvo tuščios vietos.. Daktarų verdiktas - sutrikusi kraujotaka.. Per 20 metų darbo daktarų pirmas atvejis. Niekas nepadeda jokie vaistai, kraujo perpylimai, plazma.. Visko pradėjo trūkti organizmui.. Vėl į operacinę, nes plyšta venos, reikėjo chirurgiškai įvesti kateterį, kad galėtų maitinti, leisti lašelines. Baisiausia kai pradėjo trombuotis kraujas.. pradėjo juoduoti kairė rankytė, abiejų kojų pirštukai... Kaip buvo sunku susitaikyti, kad neturėsi pilnavertiško gyvenimo, bet susiėmiau ir džiaugiausi kad gyveni jog kovoji toliau. Daktarai vilčių nedavė visai, pasakė, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, bet tu išgyvenai po visko dar tris savaites, sakė Tavo širdis kovotojo. Pakrikštijome tave ligoninėje, kad dar stipriau saugotų angeliukai.
Kiekviena diena ligoninėje buvo sunki, kaskart atėjus tavęs aplankyti ir atnešti tau pienelio, gaudavau blogų žinių ir visada tie žodžiai " jis gimė per mažas, kad viskas būtų gerai"...
Kiekvienas man ėjimas pas tave buvo sunkus, man kaip mamai sunku matyti savo vaikeli taip kenčiantį ir aš esu bejėgė negaliu niekuo padėti, pasiimti skausmą, aš galėjau tik būti šalia ir viską išgyventi kartu. Labai nemėgau tų sunkių pokalbių su daktarėm kurios taip pat neturėdavo ką pasakyti gero, vis nuteikdavo kad nežino kiek tau dar liko gyventi.. Gyvenau su kiekviena diena nežinodama kada gali būti paskutinė, kiek galėjau tiek būdavau kad tik ilgiau su tavimi. Ėjo dienos, viena po kitos atrodo pradėjo gražėti išvaizda, susitvarkė kraujotaka, bet atsirado didelės negyjančios žaizdos, pradėjo kauptis skysčiai, viskas tik blogėjo. Nuo skysčių ir kūnelio masės didėjimo pilvo randas pradėti atsiverti, žaizda negijo. Jeigu paviršius atrodė geriau tai viduje viskas buvo tik blogiau ir blogiau. Daktarų žodžiai neguodė, visi buvo sunkiai priimami man kaip mamai dėl savo vaiko.
Tavo širdutė buvo kovotojo. Kai daktarai manė kad tau liko diena, tu įrodydavai, kad jie klysta ir gyvenai savaite, dvi. Širdutė nenorėjo pasiduoti, o daktarai darė viską kad Tu gyventum, bet deja... Kova buvo nelygi ir Tau per sunki, per sunki mums abiems. Niekada neleidau sau verkti prie tavęs, nes norėjau kad jaustum mano meilę ir šilumą, o ne nerimą ir sielvartą.
2021-01-21 mūsų lemtingas paskutinis rytas kartu. Daktarė pasakė, kad tavo širdutė silpsta, tai buvo patys skaudžiausi kada nors išgirsti žodžiai.. Bijojau išeiti į palatą ir atėjus išgirsti žodžius, kad tavęs nebėra... Sesutės ir daktarės buvo labai supratingos ir leido būti kuo ilgiau prie tavęs, atsisėdau ir mažiausiai valandą pasakojau, kas yra gyvenimas tau, mažam žmogeliukui už stiklo laikydama mažą rankytę. Nuėjus šiek tiek pabūti kambaryje apėmė keistas jausmas, toks jausmas kurio neįmanoma papasakoti, noras eiti pas tave. Sugrįžau ir pamačiusi silpnus tavo širdutės plakimo dūžius supratau, kad daugiau išeiti nebegaliu. Atsisėdau šalia, paėmiau tave už rankytės ir glosčiau mažą galvytę jog tau būtų ramiau, saugiau ir jaukiau. Praleidome paskutines mūsų pusantros valandos kartu šiame gyvenime kol Tau mano Brangus Dominykai sustojo širdutė... 10:35 Tai buvo, pats sunkiausias momentas mano gyvenime kai turėjau Tave paleisti... paleisti savo mažą žmogutį į kelionę, kur nebebus daugiau skausmo, kančių, tik didžiulė begalinė meilė - mano mažas Angeliuk....
Praėjus kiek laiko po Tavo netekties neverkiu žiūrėdama į kitus mažus vaikučius, nes ten ne tu, man neskauda juos matant, aš visą gyvenimą atsiminsiu Tavo mažą, nuostabų, meilės kupina žvilgsni, šypsenėle, akytes, nes Tu buvai mano ir aš mačiau Tave. Praėjus kelioms savaitėms vis dar skaičiuoju kiekvieną mūsų sekmadienį kaip Tavo naujos savaitės pradžia kada Tu turėjai gimti.. mūsų mažasis gimtadienis.. Niekada Tavęs nepamiršiu, mes kartu praleidome 60 nuostabių, sunkių dienų, meilės Tau dienų kurios bus mano širdyje visam laikui. Sunku paleisti.. sunku suprasti kodėl taip atsitiko mums.. kodėl viskas negalėjo pasibaigti taip kaip svajojau kiekviena diena, kad ateis laikas kai kartu grįšime namo, o ne aš viena tuščiomis rankomis ir su skausmu širdyje...“