Esu mama su persileidimo ir negyvagimio patirtimi.
Turėjau du sūnus, kai pastojau trečia sykį. Nėštumas buvo planuotas. Labai apsidžiaugė visa šeima, kai sužinojo, kad bus mergytė. Tai turėjo būti pirma mergytė mūsų giminėje. Su nekantrumi visi jos laukėm. Kas dedasi besilaukiančios moters mintyse, manau, priklauso nuo to kiek stipriai lauktas nėštumas. O kai jis lauktas labai, tikriausiai daugelis susikuria mintyse gyvenimą jau su tuo vaikeliu: kur eis, ką jam pasakos, ką parodys, kokius žaidimus žais, ką broliai veiks su ją, kur miegos, kai ravėsiu kieme, kur bus, kai gersiu kavą ir t.t.
Be galo laukiant ir svajojant, įtraukiau būsimus brolius į tą laukimą – kasdien jie kalbindavo sesę, grodavo jai smuiku, pasakodavo kaip sekėsi mokykloje ar darželyje.
Gyvenimas jai buvo suplanuotas mažiausiai tris metus į priekį. Rubeliai suruošti, lovyte, lopšiukai, gultukai, vėžimukai. Visko net po kelis. Koks didelis džiaugsmas planuoti, svajoti ir įgyvendinti tai, ko pirmiems gal negalėjai suteikti. Tik besiruošdama mergytės atėjimui supratau, kaip jos troškau.
Atėjo termino data. Labai norėjau TĄ DIENĄ gimdyti. Tačiau gydytoja ne nuotaikoj, nenori net ultragarsu pasižiūrėti. Man bloga nuojauta. Ja pasidalinu susesute, kol ima man kraują. Jaučiu, kad jos nelaikysiu ant rankų. Bandau samprotauti, kad gal maitinsiu gulėdama, juk taip patogiau....
Nors nei vienas gimdymas savaime neprasidėjo ir reikėjo nuleisti vandenis, numatomas virš 4 kg. kūdikis, tačiau gydytoja pasakė laukti. Nežinau ko...Kasdien vis svarsčiau ar nevažiuoti kur kitur. Vis tik kaklelis jau 3cm atsivėręs, bet save raminau, kad viskas bus kada turi būti. Kantrybės!
Po kelių dienų prieš užmiegant filmavau kaip stipriai spardosi mažylė. Užčiuopiu jos alkūnes, kojytes. Dar taip pilvas, kad kilnotųsi nesu mačiusi. Ryte atsibudus - ramuma. Pilvas buvo sunkus, vis tik 41 sav. Po pusryčių pasidarė neramu... Atsiguliau skaičiuoti judesių. Lyg kažkoks silpnas judesiukas, o gal mano žarnynas? Nesu tikra. Skambinu vyrui – jis užsiėmes, daug darbo. Po valandos jau netenku kantrybės ir važiuoju viena į gimdymo namus. Pakeliui įjungiau klasikinės muzikos CD, juk taip mažylei patinka, „šokdavo“, vis garsinu, bet nieko. Nurimus... gal ruošiasi gimti?
Atvažiavus pajungiamas tonu aparatas. Įspėja, kad garso gali nebūti, nes šiandien buvo taisytas, nežino ar pataisytas. Po keliasdešimt minučiu esu nuvedama į kitą kabinetą. Žiūri ultragarsu. Su malda mintyse ir viltim atsisuku į gydytoją – jos veidas jau viską pasako ir žodžiai „deja, širdutė neplaka“ sudaužo tą visatą, kurioje gyvenau. Lyg į atominio dydžio daleles suskila viskas, kas aplik. Nejaučiu nei žemės po kojomis, nei sienų. Viskas aptemsta ir vėl lyg sugrįžta, kažkas pulsuoja. Pirmos mintys „neišprotėti dėl vaikų“, „kaip nuvilsiu visus, juk visi taip laikė“, „Ką pasakys mama, anyta“, „kaip atsukti laiką atgal“ ir pan. Vyrui paskambinus nereikėjo žodžių, mano rauda jį privertė atskubėti per kelias minutes.
Gaunam siuntimą gimdyti. Noriu tai padaryti kuo greičiau. Ilgos procedūros, aprėkusi durininkė, gimusių kūdikių balsiukai, užuojautos kupinos akys, skausmas.... Dvasinis skausmas toks stiprus, kad nejaučiu fizinio. Nuolat raudu ir negaliu nurimti. Dukrytė didelė, virš 4kg, 57cm ūgio. Tenka kirpti. Man niekas nesvarbu, tik iškrapštykite iš manęs tą baisią patirtį. Ją išneša... Ant krūtinės, kur jos vieta, žiojoja juoda skylė. Trūkumas toks stiprus, kad vos galiu kvėpuoti, išbūti....Tačiau atnešus suvystytą nepaimu ant rankų, negaliu. Tikriausiai šito gailėsiuos visada. Tačiau, ačiū gydytojai už patarimą – pasidarau kelias nuotraukas.
Atsibundu paryčiais, čiupt už pilvo – tuščia, tai ne sapnas! Ir vėl visa emocijų paletė stengiantis priimti tai kas įvyko. Ypatingas kontrastas tarp už sienos verkiančio leliuko ir tuštumos mano palatoje. Per sunku.
Išeinam su vyru susikabinę. Prasilenkiame su vyrais pilnomis rankomis- gėlių, dovanų, auto kėdučių jų gimusiems kūdikiams, o mano vyras atvažiuos čia su karstu.
Kaip mama vaikui gali išrinkti karstą...Nėra tam kriterijų, tokie negali egzistuoti...
Pirma užsidėk sau deguonies kaukę, tada aplinkiniams. Lėktuvuose galiojanti taisyklė – yra viso gyvenimo taisyklė. Dar nežinau kaip, bet be galo noriu sau padėti. Noriu gyventi, džiaugtis, manau, kad jau nebepavyks niekada. Šiek tiek padeda buvimas gamtoje. Sportas. Pokalbiai su draugais, kas nebijo klausyt, su psichologe, knygos, filmai, rekolekcijos ir vėl viskas iš eilės. Ėjau visur kur galima, kas klausė, kas norėjo padėti. Šiek tiek palengvėdavo ir vėl smogdavo. Kai jau įsižiebdavo viltis, kad gal jau lengviau – „krisdavau į duobę“ rodos vis giliau.
Gėda pripažinti, bet į vaikus iš pradžių negalėjau žiūrėti – erzino, kad jie gyvi, kad žaidžia, nerūpestingi. Atsiribojau nuo savo vaikų. Vengiau vietų, kur galiu sutikti nėščiasias, vaikus mažus, vėžimėlius.
Norėjau dar vaiko. Mergytės. Bet kas gali pažadėti.
Pastojau po metų. Prisiminiau, kad jau esu mama, grįžau į tą rolę. Deja. Savaitė stabdymo nepadėjo. Netekom trijų mėnesių leliuko.
Kiekvienas mėnuo viltis ir kančia. Ašaros ir vėl didelis pasiryžimas susilaukti.
Pastojau vėl, dar po metų. Bet deja po mėnesio persileidau. Vilties mažėja. Skamba ausyse, kad nelemta.Jausmai pinasi tarpusavyje nuo kaltės dėl savanaudiškumo, poreikio tam kūdikiui, iki pykčio, pavydo, nevilties, graužaties už silpnumą, kaltės, kad nemoku pasitenkinti tais vaikais, kurie auga šalia.
Pastoju vėl. Nors ovuliaciniai testai nerodė ovuliacijos. Bet vilties yra. Nuvykus pas gydytoją išgirstu: „50 ant 50. Daug kraujo gimdoje, tikriausiai išsivalys savaime“. Ką daryt- gulėt. Ok. Dvi sav gulėjimo visiško. Bijau pakrutėt. Po dviejų sav kraujo mažiau – taškiukas dar yra. Dar po dvijų – taškiukas paaugęs, kraujo neliko. Džiaugiuosi. Pasakau visiems.
Nėštumas buvo su komplikacijom, ligomis, neatitikimais pagal lenteles, grasinimais, kad gims per anksti, kad gims su kažkokiu sutrikimu, kad kažkas negerai girdėjau nuolat. Stresas ir įtampa nuolat. Tačiau atėjo ta diena, kai jau galima buvo gimdyti. Asociacijos ir prisiminimai iš ankstesnio gimdymo – švelniai tariant – nepadėjo. Ilgiausias ir sunkiausias gimdymas, bet JI pagaliau ant mano krūtinės. Neverkia. Miega. Net nežinda. Visi tikina, kad viskas gerai. Po kelių valandų broliai atvyksta susipažinti. Ji žiūri ir nepatikėsite – šypsosi. Tai gražiausias mano gyvenimo prisiminimas. Dabar jai 2, jos sesei už savaitės būtų buvę 6.
Man labai padėjo kitų moterų istorijų skaitymas. Jausdavausi ne vieniša su savo išgyvenimais. Gal kam padės mano istorija.
Svajoju, kad būtų daugiau apie prarastus vaikus kalbama, suteikiama pagalba. Svajoju, kad medicinos personalas būtų labiau pasiruošęs, mokytas kas padeda, kas ne. Tais kartais, kai persileidau, ar gimdžiau negyvagimę – labai gyliai smigo visų žodžiai.
Man svarbi ši tema.