Vienos mamos istorija
Pirmoje santuokoje taip pat turėjau netektį – dešimtoje savaitėje persileidimą. Buvo labai skaudu ir sunku susitaikyti. Vėliau susilaukiau dviejų sūnų. Tačiau taip susiklojo, kad santuoka iširo. Aš auginau du sūnus.
Kai gyvenime pasirodė naujas žmogus, sukūrėme gražius santykius, susilaukėme dukters. Nusprendėme susilaukti dar vieno vaikučio. Tada viskas ir prasidėjo. Teigiamas nėštumo testas, džiaugsmas ir laukimas. Pirmas vizitas pas ginekologę išmušė iš vėžių, nes tokios žinios tikrai nesitikėjom - mes laukiamės dvynukų. Tą dieną buvom sakykim sukrėsti naujienų, šiek tiek šokas, bet tuo pačiu lydėjo ir begalinės laimės jausmas. Tik mūsų laimė netruko labai ilgai...
Pirmas išsamus 12 savaičių echoskopas parodė, kad dvynukai identiški. Sužinojom, kad tai rizikingesnis nėštumas, nei su ne identiškais dvynukais, nes mūsų atveju jie maitinasi iš vienos placentos. Dvynukai įgavo medicininiuose išrašuose pavadinimus A ir B, kad būtų aišku kur apie kurį rašoma. Pirmojo nerimo įnešė jau šis vizitas, nes aptiko, kad pas dvynuką A virkštelėje yra ne trys kaip turėtų būti, o tik dvi kraujagyslės. Pasidarėm genetinius (prisca) tyrimus, atsakymai geri, tad kaip ir viskas gerai. Džiaugiamės nėštumu. Vaikai taip pat labai džiaugėsi, kad turėsime dvynukus.
Kitas vizitas 16-os savaičių. Štai čia ir prasidėjo mūsų skausmas, nerimas ir baimės. Pasirodo, dvynukams pradėjo vystytis taip vadinama transfuzija. Trumpai tariant, tai yra sutrikusi kraujotaka, kai pas vieną vaisių (mūsų atveju A) maistinių medžiagų atkeliauja gerokai mažiau, taip pat mažėja ir visai išnyksta vaisiaus vandenys, vaisiaus augimas sulėtėja, jis vadinamas donoru. O tuo tarpu pas kitą (mūsų atveju B) gaunasi perteklinis maitinimas, per didelė apkrova vaisiaus organizmui, vaisiaus vandenys nenumaldomai pildosi, jo širdis apkrauta dvigubu darbu, vaisiaus augimas didesnis, jis recipientas. Nieko nedarant abu vaisiai žūsta. Bet šiuolaikinė medicina jau stipriai pažengusi ir tokiais atvejais daroma operacija, kurios metu placenta lazerio pagalba yra padalinama abiem dvyniam, tokiu būtų yra atskiriama jų bendra kraujotaka. Jei operacija praeina sėkmingai, vaisiai toliau vystosi įprastai.
Taigi, prasidėjo intensyvus stebėjimas ir gydymo planas. Operacijai atlikti turiu vykti į Švediją. Bet iki tol laukia, stebėjimas, tyrimai ir t.t. Tad prasidėjo nuolatinis lankymasis echoskopijos patikroms. Ir kiekvieną kartą sužinodavom vis kažką blogesnio. Dvynukui B rado širdelės ydą. Kitų vizitų metu paaiškėjo, kad yda ne viena, o daugybinės ir situacija labai rimta, po gimimo vaikui reikės bent trijų širdies operacijų. Gavom pasiūlymą nedaryti nieko ir palikti kaip yra, tai reiškia, kad abu vaisiai žūtų, kitas pasiūlymas, kad Švedijoje operacijos metu dvynukui B (su širdelės ydom) visai atjungtų kraujotaką. Tai reiškia, kad augti paliktume tik vieną vaisių. Neišdrįsom priimti tokio sprendimo, o tiesą sakant net nedvejojom. Žinojom, kad lauksime abiejų vaikučių. Daug nesiplėsiu, nes pasakojimui galo nebus. Bet jei trumpai tai kas kartą echoskopijos metu vis rasdavo dar kažką negero ar tai kažkokius neatitikimus ar įtarimus ir t.t. , kas žinoma kėlė vis daugiau nerimo ir baimių. Kai kurie tų įtarimų pasirodė klaidingi, bet kol tai paaiškėdavo, gyvenom strese. Atliko VVT (vaisiaus vandenų tyrimą), kad įsitikinti prieš operaciją ar nėra jiems kokių nors sindromų. Atsakymai geri – nėra. Tad tikimės, kad viskas bus gerai.
Kelionė į Stokholmą. Nėštumui 19+4 savaičių atliekama operacija. Atrodo pavyko, po operacijos abu vaikučiai gyvi. Skrydis į Lietuvą ir toliau stebėjimas. Pasirodo po operacijos kaip šalutinis poveikis, vaikučiui A kuris buvo visiškai sveikas išsivystė širdies nepakankamumas. Tad dabar jau abu vaikučiai turi rimtų širdies problemų. Beje, pasirodo, jei širdies nepakankamumas išsivysto dar nėštumo metu, tai tikrai gan rimta, vaisius gali žūti dar prieš gimstant, o jei ir ne tai, vis tiek ateityje laukia daug sunkumų. O širdies nepakankamumas, nebuvo vienintelis šalutinis poveikis. Po operacijos į gimdos ertmę pribėgo kraujo ir vaisiaus vandenų, atsisluoksniavo nuo gimdos vandenmaišis, pradėjo labai stipriai trumpėti gimdos kaklelis. Viskas pasisuko priešlaikinio gimdymo link. O nėštumas juk dar labai mažas...
2022.02.01 (nėštumui 23+3sav.) tai buvo diena, kai gyvenimas slydo iš po kojų. Tai tikriausiai sunkiausia diena mano gyvenime iki šiol. Ne veltui iki dabar nekalbėjau apie besiliejančias ašaras. Nes jų tikrai ir nebuvo. Kažkaip iki šios dienos mes tikėjom, kad viskas bus gerai. Nors visa situacija ir keli mėnesiai buvo pilni nerimo ir baimių, įtampos, bet mes gyvenom tikėdami, kad viską įveiksim, praeisim visas reikiamas operacijas, procedūras ir tikrai gyvensim laimingi. Taigi, tai diena kai buvo surinktas konsiliumas ir man buvo paaiškinta, kad viskas labai sparčiai juda link priešlaikinio gimdymo. O pagimdžius apie šeštą mėnesį , vaikučius kurie turi rimtų širdies problemų, kurie yra iki 500gr. svorio, šansai jiems išgyventi yra arti nulio. Ir net jei pavyktų išgyventi, tai gilaus neišnešiotumo pasekmės taip pat būtų labai rimtos, o viskas kartu su širdies problemomis, neišnešiotumu, mažu svoriu situaciją labai blogina ir mažus šansus dar labiau sumenkina, žodžiu jokių lengvinančių aplinkybių. Bet baisiausia, kad šioje situacijoje, nebuvo kito – gero varianto. Nei viena prognozė nebuvo gera, nepaisant to ar pagimdysiu tuoj pat ar vėliau, situacija labai bloga.
Taigi, vasario 1d., konsiliumas trukęs apie pora valandų, buvo sunkiausias pokalbis mano gyvenime. Man paaiškino jei dėl kažkokio stebuklo man neprasidėtų priešlaikinis gimdymas – „vaikų širdies problemos tokios rimtos, kad net jei išgyvens reikalingas operacijas, jūs mažiausiai du metus gyvensit tik ligoninėje. Vaikai nuolat kentės deguonies badą, tokių vaikų oda būna mėlyna, nes jie nuolat net prijungti prie aparatų negauna pakankamai deguonies. O kokias pasekmes padarys deguonies badas niekas nežino, tai gali būti neurologiniai sutrikimai, gali būti fizinės raidos apribojimai ar cerebrinis paralyžius, bet faktas tas, kad be pasekmių tai nepraeina niekada. Net jei pavyks kelios širdies operacijos, vis tiek bus reikalingas ir širdies persodinimas. Man pasakė - jūs susiplanuokite savo gyvenimą, nes jis niekada nebebus toks, koks iki šiol. Jūsų trys vaikai kurie auga namuose, mamos nebeturi, nes jūs su dvynukais gyvensite tik ligoninėse, o net kai grįšite namo (greičiausiai po kelių metų), negalėsite atsitraukti nuo dvynukų. Jūs negalėsite niekada nei dirbti, nei rūpintis kitais savo vaikais. Geriausiu atveju vyras namuose augins jūsų 3 vaikus, o jūs laiką leisite ligoninėje. Susiplanuokite savo gyvenimą, ieškokite pagalbos. ‘’ Tai maždaug trumpa santrauka to, ką prisimenu iš dviejų valandų pokalbio. Tuo metu aš negalėjau patikėti, kad tai realybė, man tai atrodė kaip sapnas, kaip didžiausias košmaras. Atrodė tai negali būti tiesa. Patyriau šoką. Norėjau atsibusti.
Čia ir baigėsi stiprybė. Prapliupau verkti nesustodama. Nemoku to jausmo papasakoti žodžiais, kai suvoki, kad geros baigties šioje situacijoje tiesiog nėra. Mane išleido namo. Dvi paros nenusakomo skausmo ir ašarų kartu su vyru, be sustojimo. Grįžusi namo visur mačiau daiktus paruoštus dvynukams, atkeliavo siuntiniai su užsakytais jiems daiktais, skausmas vėrė ne tik kūną, bet ir sielą. Tol kol prasidėjo gimdymas...
2022.02.03 nėštumui 23+5sav., taigi nėštumui beveik 6 mėnesiai.
18:18 gimsta dvynukas A - Domas, svoris 410gr., ūgis 27cm.
18:22 gimsta dvynukas B – Nojus, svoris 470gr., ūgis 27cm.
Galite tik įsivaizduoti jų mažumą. Žinoma abu iš kart perkėlė į inkubatorius ir į reanimaciją. Prašiau, kad įleistų mus su vyru pas sūnelius. Deja pora valandų neleido po gimdymo vaikščioti ir argumentavo, kad vis tiek šiuo metu vaikai gaivinami, prijungiami prie įrangos, stabilizuojama jų būklė ir t.t., todėl mums eiti negalima. Galiausiai išsiprašėm ir nuėjom. Vaizdas buvo baisus, kvėpavimas pajungtas per vamzdelius tiesiai į plaučius, įvesti kateteriai, prijungta įvairi įranga. Abu berniukai buvo nusėti baisiomis mėlynėmis, nes tokio mažumo žmogučių kūnai labai jautrūs ir jiems buvo dideli pažeidimai vien slenkant gimdymo takais. Mėlynės buvo praktiškai iki juodumo ir ant viso kūno. Jų oda dėl gilaus neišnešiotumo buvo tokia raudona, kad atrodė nuplikyta. Mane po pasimatymo perkėlė į palatą. Į palatą kurioje moteris gulėjo su dvynukais... Galite tik įsivaizduoti kaip jaučiausi... Ji turėjo savo dvynukus šalia, juos maitino ir jais rūpinosi, o aš tuo tarpu traukdavau pieną savo vaikams, kurie jau žinojau, kad greičiausiai niekada neišvyks namo... O koridoriuje nenutylantys naujagimių verksmai vėrė mano kūną kiaurai...
Sekančią dieną atėjo kunigas pakrikštyti vaikų. Mes su vyru nesam religingi, o ypač po tokių išgyvenimų ir visai netikintys, tačiau žinojom, kad krikšto faktas būtų svarbus mūsų artimiesiems...
Dėl kritinės vaikučių būklės maitinimas tai tiekiamas, tai nutraukiamas. Visos dienos buvo nepakeliamai sunkios, matyti savo vaikus tokius bejėgius, tokioje būklėje, buvo kraupu. Prašiau ligoninėje psichologinės pagalbos. Tačiau kai psichologei papasakojau mūsų situaciją, ji sėdėjo išsigandusiu veidu ir nežinojo ką pasakyti. Daugiau pas ją nebegrįžau.
Buvo sunku ne tik dėl dvynukų, bet ir dėl namuose su vyru likusių vaikų. Gal ir ne tokie maži jie 8, 6 ir 2 metukai, bet jiems tikrai buvo sunkus laikas be mamos, jie be galo laukė dvynukų, vaikai taip pat labai išgyveno šią situaciją.
Domui ir Nojui nuolat atliekami tyrimai, širdies echoskopijos, galvos echoskopijos, kraujo tyrimai ir t.t. Širdies ydos ir nepakankamumas buvo tik patvirtinti, kad tikrai yra, ką ir matė nėštumo metu, kad padėtis labai labai sunki ir prognozės išlieka labai blogos. Na, o toliau pradėjo reikštis neišnešiotumo pasekmės, vidinis kraujavimas į galvą, į smegenis, į plaučius, į šlapimo takus. Teko kelis kartus daryti kraujo perpylimą. Infekcija gydoma antibiotikais. Nestabilus kraujospūdis, reguliuojamas vaistais. Oda visa sutrūkinėjo ir kraujavo. Galvoje prasidėjo vandenė. Atsirado įtarimai, kad gali būti meningokokas. Situacija buvo iš ties labai bloga, jie kentėjo deguonies badą, nes nuolat krito saturacija, nors ir buvo prijungti prie deguonies. Rankytes pradėjo sukti per sąnarius, užlaužti riešai.. Situacija tokia, kad gaudavo morfijų didžiausiomis dozėmis ir buvo akivaizdu, kad vis tiek, ką jaučia tai mažų mažiausiai didelę fizinę kančią. Buvo labai sunku matyti tokius savo vaikus, matyti kaip jie kenčia, o aš nieko negaliu padaryti. Jei atvirai, tai neatrodė, kad jie kovoja už gyvenimą, vaizdas labiau priminė, kad jie tetrokšta greičiau užbaigti savo kančias.
Jei po gimdymo sakiau, kad vaizdas buvo baisus, tai prieš mirtį, vaizdas buvo sukrečiantis.
Nojus mirė einant penktai jo gyvenimo parai, o Domas septintai... Aš nesiplėsiu apie vidinius išgyvenimus, to jausmo jokiais žodžiais neina apsakyti. Koks skausmas kai laikai rankose negyvą savo vaiką, kai jauti kaip jo mažas kūnelis atšąla per kelias akimirkas... Laikiau atsisveikinant mirusius tiek Nojų tiek Domą beveik po valandą laiko. Buvo labai sunku, galiausiai atiduoti kūnelius, žinant, kad daugiau niekada jų nebepamatysiu. O tas jausmas kai išėjau iš ligoninės pro duris tuščiomis rankomis... Atrodo toks paprastas dalykas, bet buvo viena iš sunkiausių akimirkų.
Po autopsijos turėjom su yru nuvykti pasiimti kūnelių ir vežti juos kremavimui. Tikrai nesitikėjom, kad mūsų akivaizdoje juos tiesiog ištrauks iš šaldiklio... Patys nuvežėme į laidojimo namus palikti kremavimui. Mūsų sprendimas buvo nedaryti šeimos kapo, o pasirinkti pelenų išbarstymą. Tokiu būdu palaidojom savo vaikus, tokiu pat būdu palaidosime ir vienas kitą kai ateis tam laikas...
Šiandien kai dalinuosi su jumis savo išgyvenimais yra praėję lygiai metai nuo Domo ir Nojaus gimimo dienos. Lygiai metai, o aš jau sūpuoju savo rainbow dukrytę. Taip, nusprendėme nepasiduoti ir pabandyti dar kartą, o dukrytė pasibeldė anksčiau nei galėjome tikėtis. Nesakau, kad gyvename toliau lyg niekur nieko. Tas skausmas niekur nedings niekada. Ir net nešiodama po širdim naują gyvybę verkdavau dėl savo sūnelių. O žiūrėdama į dukrą , galvoju ne tik apie ją, bet ir apie savo Domą ir Nojų. Kiekvieną akimirką jie buvo ir yra mintimis su manimi. Niekada niekas neatstos ir nepakeis vaikučių kiurių netekome. Mes niekada jų nepamiršime. Jie visada liks mūsų gyvenimo dalimi.
Ir nepaisant to kokie išgyvenimai buvo jų laukiantis, kokia trumpa ir sunki buvo mūsų pažintis, aš esu jiems be galo dėkinga už tai, kad jie pasirinko mane tapti jų mama. Nors trumpam, bet tuo pačiu ir amžiams – aš jų mama.