Laiškas mano mirusiojo sūnaus giminaičiams
Šį laišką rašiau savo šeimai, nes man buvo svarbu, kad jie susipažintų su mūsų sūnumi..
“Mano brangieji tėvai ir sese, šis laiškas yra vienas iš mano terapijos būdu išlieti ir pasidalinti savo skausmu ir sielvartu. Žinau, kad gyvai šis pokalbis niekada neįvyks, bet mane labai skaudina tai, kad mano artimiausi žmonės nepažįsta mūsų sūnaus ir nežino, kaip ir kuo aš dabar gyvenu.
Išgyvenant visus šiuos keturis mėnesius, aš bandau surinkti save iš naujo. Iš naujo atrasti gyvenimo prasmę bei surasti atsakymus į amžinus klausimus kam, kodėl ir už ką. Per šį laiką aš supratau, kad mano šeima, bei aš taip pat, nemokame kalbėti apie savo emocijas, bijom jas įvardinti, ir kad mes to net nesuprantant, išrinkom keistą savo artimųjų saugojimo būdą - saugoti vienas kitą tiesiog nekalbant apie netektį, nerodant vienas kitam savo liūdesio, skausmo ir ilgesio.
Kai aš stebiu, kaip laisvai mano dukra gali kalbėti bei klausti apie mūsų netektį, atvirai užduoti rūpimus klausimus, lengvai ir kasdieniškai minėti brolio vardą, tada aš suprantu, kad vaikai intuityviai žino, kaip teisingai reikia elgtis, kaip teisingai yra išgyventi netektį, kaip toliau būti ir gyventi dabartyje nepamirštant ir nebijant savo šeimos praeities. Norėtųsi, kad ir užaugus mano vaikai nebijotų rodyti ir laisvai dalintis su manimi savo skirtingomis emocijomis, ypač slegiančiomis ir sunkiomis.
Akivaizdu, kad mūsų vaikelio netektis pakeitė mus visus ir visų pirmiausia mane. Mano skausmas man atrodo toks didelis ir nepakeliamas. Gyvenimas amžinai suskilo į PRIEŠ ir PO. Tu bandai surinkti save iš naujo, pažinti save iš naujo, bet žinai, kad tos senos tavęs niekada nebus.
Aš rašau visą tai, nes noriu, kad mano artimieji žinotų, kad kol kas šitie mėnesiai buvo sunkiausi mano gyvenime. Tokio sielvarto, kai tau atrodo kad tavo širdis plyšta ir tu dusti nuo skausmo ir ašarų, aš niekada nebuvau patyrusi.. Aš net negalėjau įsivaizduoti, kad širdį ir sielą taip gali skaudėti..
Svarbiausia, šiuo laišku aš noriu supažindinti jus su mūsų mažuoju princu, jis visada bus mūsų sūnus, nors ir nugyveno tik septynis mėnesius ir pažinojo tik mane vieną… Noriu kad ir jūs susipažintumėte su juo, nors kad ir tik iš nuotraukos.. Tas akimirkas, per kurias mums pavyko pabūti kartu, priglausti savo sūnų prie krūtinės, pasigrožėti juo, mes branginsime visą gyvenimą. Mes visada galvosime, kokios spalvos būtų jo akys, koks būtų jo charakteris bei koks mūsų gyvenimas būtų kartu su juo.
Mūsų mažylis gimė rugpjūčio 3 dieną, 11:58 val., svoris 1,650 kg, ir ūgis 42 cm.
Prikabintoje nuotraukoje mūsų mažylis.
Dabar jus irgi jį pažįstate ir tikiuosi visada prisiminsite jį. Man tai yra labai svarbu.
Myliu jus.”