Mielas mano Sūnau,
Sakoma tai paskutinis žmogaus susitaikymo etapas, kai giliai įkvepi, iškvepi ir pradedi vėl iš lėto toliau žengi nedrąsius gyvenimo žingsnius, nuo tos vietos, kai tavęs nebėra.
Tavo gyvenimo istorija gana trumpa 32 sav. mamos pilvelyje, bet tai istorija kurios niekas niekada nepamirš.
O viskas prasidėjo tada, kai sesuo labai norėjo brolio ar sesės savo penktajame gimtadienyje, kuris vyko kovo viduryje. Na tai mama su tėčiu labai pasistengė, pasodino sėklytę per meilės dieną ir du ryškius brūkšniukus pamatėme pirmąjį kovo savaitgalį. Kiek buvo laimės ir džiaugsmo mūsų šeimynai. Noras išsipildė ir sėklytė mamos pilvelyje jau dalyvavo sesės gimtadienyje. Pirmąjį trimestrą labai pykino, kadangi man jau 38 metai, tai pasidarėme visus genetinius tyrimus, iš jų sužinojome, kad laukiam tavęs, mielas sūnau. O tavo sesutė tik pasakė, nesvarbu ko laukiame, svarbu, kad sveikas. Iš džiaugsmo verkėme visi. Augo mūsų meilės sėklytė stipri ir sveika. Visada rezultatai ir vizitai buvo geri, tik aš turėjau gestacinį diabetą, kurį tikrai puikiai reguliavau su mityba. Vasarą susiorganizavome kelionę su šeimyna į Turkiją, kol dar nėštumas leido skraidyti, atostogos buvo puikios, maudynės jūroje tau labai patiko. Rugpjūčio pabaigoje mus išleido ilgų atostogų ir po dar dviejų dienų buvo paskirtas vizitas, gydytoja apžiūrėjo, sako kaip puikiai augi jau 1,8 kg turbūt būsi į didesnę pusę ir virkštelę ilgą turi. Judesius skaičiuojame kasdien du kartus dienoje ir su tavo sesute stebimi kaip tu pilvelyje šokinėji. Rugsėjo 10 diena, aš sau ramiai lyginu tavo jau visus išplautus rūbelius, ir dėlioju į spintą, kaip tu labai keistai apsiverti ir atsuki savo nugarytę, vakare prieš nueinant miegoti tu keistai bumpsi pilvelyje ir dar pasijuokiu su tėčiu, kad šiandien tu visai be nuotaikos. Rugsėjo 11-oji tai diena, kurią prisimins visa mūsų šeimyna, tai diena kai rytą atsikėlusi nepajutau tavo pirštukų krebždėjimo. Vyras sako nejudink, tegul miega mažylis, bet ta motiniška nuojauta, kuždėjo, kad čia kažkas negerai. Pasiskambinau savo gydytojai, sako atlėk pasižiūrėsim, kad visiems būtų ramiau. Ir tada ta nejauki tyla gydytojas kabinete ir žodžiai, kurie įstrigs amžiams – atsiprašau, bet nėra širdelės plakimo ir kraujotakos virkštelėje. Tai buvo Rugsėjo 11-oji diena 10:30, kai išgirdau šią žinią, o tada viskas kaip kokiam košmare, viskas aplink išnyksta, apima nenumaldomas skausmas, ašaros bėga upeliais, su vyru dar grįžtu namo, deduodasi lagaminą tyliai, net nežinojau, ką dėtis, tiesiog automatiškai, o tada ligoninėje pasako, kad būsiu nukreipta į Kauną, nes mažylis apsivertė ir sėdi, kad pačiai reiks pagimdyti, daug informacijos...tikrai stengiuosi klausyti, bet tas skausmas plėšo mane į mažus gabalėlius. Su vyru susitarėme, kad jis grįš pas dukrytę, o aš su greitąją važiuoju į Kauną. Apsikabiname, verkiame abu, bet kitos išeities nėra. Nuvykus į Kauną vėl apžiūra, paklausė ar sutinku pradėti iš karto, mano atsakymas teigiamas, atrodo tik apsiraminu, o ašaros vėl upeliais teka. Kas 4 val. vis deda tabletes, kad pradėtų atsiverti kaklelis ir prasidėtų gimdymas. Ketvirtadienis atrodo toks ilgas, net nesitiki, kad Kaune dar tik esu kelias valandas, man atrodo amžinybė. Ligoninės personalas labai empatiškas, stengiasi palaikyti, šneka labai ramiai, gaunu vienvietę palatą. Tik vienai labai sunku, kai už sienos girdisi, kaip kitoms mamytėms klausosi jų būsimų mažylių širdelių dūžių, o pas mane nejauki tyla. Visą tą laiką bendrauju su vyru ir dukryte telefonu. Ateina naktis, o man nuo ašarų kiekio jau skauda akis, galva nuo nuovargio jau plyšta, šiaip ne taip užmiegu, bet po keletos valandų pažadina sesutė – vaistų metas. Taip ateina rytas, veikla gimdos neprasideda ir vaistai nelabai padeda, todėl nusprendžia dėti balionėlį. Skausminga procedūra, bet nesėkminga, tik įdėjus ir šiek tiek pajudėjus, jis iškrenta, todėl vėl vaistai. Laikas atrodo slenka labai labai lėtai. Tada nusprendžia gydytojai pabandyti apversti mažylį pilve. O jis užsispyręs, bandė net dviese tave apsukti - nepavyko, sako kažkur stringi. Tada vėlai vakare dar kartą folio kateteris ( balionėlis) šį kartą sėkmingai, po gerų porą valandų jis iškrenta, patikra, kaklelis atsivėrė 4 cm, metas kraustytis į gimdyklą. Ten labai maloniai pasitinka akušerė, kuri su manim bus per naktį ir padės viskuo, kuo galės. Vandenis man nuleido apie 1 val. nakties, turbūt mažylis, nenorėjo, kad aš ilgai kankinčiausi, todėl po 5 val. 09.13d 7:53val gimė mūsų sūnelis Rapoliukas 1,712g svorio, virkštelė buvo tampriai apsisukus du kartus aplink dešinę kojytę ir dar apsisukusi aplink savo ašį. Tu gimei toks gražus, ramus. Ta tyla gimdykloje dar kartą persmelkė kūną, tave apžiūrėjo, nuvalė ir atnešė tave man, kad galėčiau su tavim pasisveikint, apkabinti, pabučiuoti. Tau uždegė baltą žvakutę, tu buvai toks gležnutis, miegojai ramiai ramiai, o mano širdis dužo į šipuliukus vėl ir vėl. Kol buvome dviese gimdykloje paskambinau vaizdo skambučiu tėčiui, kuris tuo metu buvo su tavo sese, toli nuo mūsų, kad galėtų su tavim pasimatyti pirmąjį ir paskutinį kartą. O tada po poros valandų pabučiavus tave paskutinį kartą, teko su tavim atsisveikinti. Iš gimdymo palatos išvažiavau su kūdikio atminimo dėžute. Tokios tuštumos ir skausmo niekada nebuvau jautusi. Dar po poros valandų atvažiavo tavo tėtis ir sesutė pas mane. Sesei buvo sunku suprasti, kodėl tu taip greitai pavirtai angeliuku. Labai tave mylim ir mylėsim mielas mūsų sūnau.
Tavo mama, tėtis ir sesuo